Vitalija LIŽAITIENĖ. Moneta pliaže

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Šeimininkė nervinasi. Matau, kaip jos pirštai minko ragaišio trupinėlį, kaip akys klaidžioja po virtuvę sekdamos, ar viskas tvarkinga: ar užsuktas dujų baliono čiaupas, ar iš elektros tinklo išjungti prietaisai. Jos akys dar kartą stabteli ties gandralizdžiu ant mokyklos stogo – tarsi ją sveikindamas, šeimos galva gandras sukleketuoja... Šeimininkė padeda ant stalo nebaigtos gerti kavos puodelį – labai abejoju, ar jautė jos skonį – ir taria: „Judam“. Abu vaikai niurnėdami čiumpa savo kup­rines – eruditas paauglys sūnus mieliau pasėdėtų prie kompiuterio, o vyresnė jo sesuo jūron mieliau nertų su savo naujuoju draugu ir Palangon riedėtų žvilgančiu Ferrari... Mūsų kompanija nusprendė, kad iš tų šiaudų nebus grūdų, tačiau mergiotei atrodo kitaip...

Mūsų kompanija – tai aš, blizgantis dvieuris su AČIŪ, ilgokai gyvenęs tai viename, tai kitame kasos stalčiuje, tai vienoj, tai kitoj piniginėj ar net kišenėje trynęsis, o galop atsidūręs taupyklėje. Nelengva ten buvo adaptuotis ir klausytis arba nusibodusių kaimynų tauškalų, arba kažkokių keistų pasaulio anapus taupyklės garsų. Galop dunksėjimai, džerškėjimai, pliaukšėjimai nutilo ir mus aplankė ramybė. Man ji reiškė šviesą. Tąkart atkeliavau su šeimininke Maximon. Likau piniginėje su keliais raudonais centukais, bet moteris apsigalvojo ir nusipirko loterijos bilietą. Nukritau į kasos stalčių prie eilinių dvieurių ir – sudie, gyvenimėli, pagalvojau, tūnosiu čia ir vėl trinsiuosi be jokios romantikos po pinigines, kol koks nors apreiškimas išvaduos. Bet... nei metafizikos, nei monetų gyvenimo dėsniai nesuprantami: kasos stalčius atsidarė, kasininkė ėmė pluoštelį banknotų, o aš išgirdau šeimininkės balsą: „Labai prašau, jei galit, grąžinkit ir tą dvieurį su AČIŪ, kurį jums daviau.“ Taip, grįžusi namo, atsidūriau širdelės formos vazelėje su šaunia kompanija: varpeliu, ant kurio šono išgraviruotas skaičius 100 (maniau, jog jam tiek metų, bet paaiškėjo, kad jis dar jaunas, jį tik vasarį šimtadienio proga savo auklėtojai padovanojo gimnazistai); su penkialapio dobilo lapeliu, priklijuotu ant spalvoto kartono su užrašu „mamai“ (tai darželinuko sūnaus dovana mamai), su nedideliu spalvotu maišeliu akmenėlių, kurie nenutildami nuolat tauškėjo apie jūrą. Jaučiausi vos ne prezidentė...

Šeimininkė ištiesė ranką ir aš atsidūriau kišenėje. Jau ryte pastebėjau, kad jos suknelė graži – šviesi, lengva, pastelinių spalvų, vienas kitas tamsus dryželis negadina vaizdo, o dabar galiu pasidžiaugti, kad ir kišenės patogios – gilios, neišsprūsiu netyčia, o svarbiausia – viską gana gerai galiu matyti. Tik vienas tamsus dryželis lyg koks vamzdis ne vietoje išsilenkęs, bet... truputį pasislenku ir matau, kad kieme laukia nublizginti šeimininkės „ratai“, kad atsiveria vartai, o saulėje blizgantis miestelio bažnyčios bokštas tarsi mirkteli man, palinkėdamas laimingos kelionės.

Kažkas pasikeitė. Nutilo burzgesys ir monotoniškas supimas. Keistas kvapas. Atrodo, monetos neturi uoslės receptorių, bet aš užuodžiu. Pušys! Apie jas tiek daug pasakojo akmenėliai! Vadinasi, netrukus išvysiu jūrą, o kol kas mes einame taku, stabtelime prie Eglės žalčių karalienės skulptūros, jaunimas dar pagūglina, kas jos autorius, šone lieka ančių pilnas tvenkinys, o po to prieš akis atsiveria fantastiškas rūmų vaizdas. Tiesą sakant, fantastiškas jis tik mūsų šeimininkei, nes mergiotės nosis įkišta telefonan – niekaip nesulaukia savo vaikino žinutės, o berniokas nenuleidžia akių nuo priešais einančios ilgaplaukės. „Ne tau, Martynai“, – pagalvoju aš, nes irgi matau tik tai pilką, tai melsvą, tai žalsvą vaizdą, tačiau mėgaujuosi juo, kol pasikeičia kvapas ir mano ausis pasiekia keistas ūžesys ar triukšmas. Ne automobilio. Ne tas, kuris kartais būdavo šeimininkų namuose. Pro šeimininkės kišenės miražą pamatau ją – jūrą – ir pasijuntu tokia laiminga, kad noriu šoktelti iš laimės aukštyn, išsitiesti ant pakrantės smėlio ir mėgautis žuvėd­rų kupinu dangumi virš savęs...

Šeimininkė persirengia kabinoje, atėjusi prie jūros, tiesia rankšluostį, ant savo kuprinės užmeta suknelę ir, o dangau, – man pavyksta – aš matau ir dangų, ir jūrą tolumoj, ir žuvėdras, klykaujančias virš mano galvos, ir žmones aplink mus. „Tu eik prie jūros, mama, – pasako dukra. – Mes tuoj...‘‘ Kai ji nutolsta, mergina linkteli broliui: „Pažiūrėk, kaip tau?‘‘ Nežinau, ką jie mato telefono ekrane, bet abiejų veidai nieko gero nežada. „Turim išvengti susitikimo, – tvirtai sako berniokas. – Reikia mamą apsaugot.‘‘ - „Tai jau taip... – atsidūsta mergina. – Nors jis ir mūsų tėvas, bet tikras pašlemėkas.“ Telefonas netyčia nukrenta ant drabužių, o aš pamatau pagyvenusio vyriškio ir įspūdingos damos nuotrauką ant tilto. „Įkelta visai neseniai, o mes dar pasimaudysim, tik po to eisim, tad yra tikimybė, kad nesusitiksim“, – apsiramina abu. Šeimininkė grįžta, išsitiesia ant rankšluosčio, pasiima knygą ir patogiai įsitaiso...

Karštoka... Norėčiau įsitaisyti patogiau ir aš, tačiau smėlis, tik­ras pavyduolis, nenori leisti man atsipalaiduoti, jis gramzdina mane, smulkios smiltelės įsikuria ant manęs tarsi tribūnon išėję oratoriai, o pakilus lengvam vėjūkščiui, vaizdas dingsta, tampa sunku kvėpuoti. Ačiū Dievui, kad kažkokio stebuklo dėka galiu matyti virš savęs bent lopinėlį dangaus.

Matyt, sąmonė buvo aptemusi. Dingo laiko suvokimas, kiek aš čia guliu: valandą, kelias valandas, kelias paras? Jokių pažįstamų balsų, jokio pažįstamo kvapo, tik tas pats dangaus lopinėlis... tik smėlis ant manęs – slegiantis, traukiantis gilyn, turbūt neturintis jokių jausmų – nei meilės, nei prieraišumo. O moneta ar gali turėti jausmus? Vis maniau, kad ne, bet, pasirodo, taip... Kur jie, kur mano šeimininkė, kodėl paliko mane čia, kodėl neįkišo rankos kišenėn ir nepajuto, kad manęs, jos laimingos monetos, nėra? Kodėl, kodėl, kodėl... Jeigu galėčiau pravirkti, gal ir palengvėtų... Kaip norėčiau būti ne metalo gabalu, o kad ir rainu šeimininkės katinu, prisiglausti prie jos kojų ar įsitaisyti greta ant sofos ir tingiai murkti... Monetų dieve, jeigu tu esi, padaryk taip, kad...

Nežinau, ar sapnavau, ar proto užtemimo sūkurys vėl buvo mane nugramzdinęs užmarštin, bet... pajutau, kad patogiai guliu šeimininkės kišenėje. Už pilko-melsvo-žalsvo miražo šmėsteli viešbučio iškaba, girdžiu automobilio sireną. Gal nesapnavau, gal manęs ieškojo policija? Visai kvaila mintis, sugėdinu pati save ir mėgaujuosi kelione... Vėl – automobilio burzgimas... malonus supimas... ir tingus snūduriavimas jau namuose su draugų kompanija... Molinis rūgpienio dubuo ant virtuvės stalo... ir tyli pavargusių trijų vakarienė... Kaip gera...

Tai, ko moneta nežinojo. Eidama tiltu, moteris dar kartą įkvėpė gaivaus jūros oro, nulydėjo akimis tolumoje dreifuojantį vienišą laivą, atsiduso ir įkišo ranką kišenėn. Tada sustojo lyg nudiegta. „Kas atsitiko, mama?“ – sukluso vaikai. „Pamečiau... tikriausiai pliaže išsprūdo iš kišenės...“ - „Nesirūpink, aš surasiu, puikiai prisimenu tą vietą, o judu pasivaikščiokit“, – pasakė dukra. „O gal vėliau visi ten nueikim?“ – pasiūlė sūnus. Ji tik gūžtelėjo pečiais. Ta moneta, taip padėjusi sunkią akimirką po bjaurios vyro išdavystės, gulėjo vieniša, palikta likimo valiai tarsi ji tada... „Gal einam dabar?“ – tarė laukdama vaikų niurnėjimo... Berniokas linktelėjo sesei, ši dirstelėjo kiton pusėn ir netrukus visa šeima pasuko atgal...

Tai, ko šeimininkė nežinojo. Lygiai po keleto minučių tiltu pro tą pačią vietą praėjo pora – aukštas vyriškis ir šviesiaplaukė moteris. Jis akimirkai stabtelėjo, pažvelgė į apsamanojusius senojo tilto akmenis ir atsigręžė atgal. Žmonių minioje tarsi šmėstelėjo trys pažįstami siluetai, net padvelkė mėgstamiausiu buvusios žmonos kvepalų aromatu... „Man vaidenasi“, – pagalvojo vyriškis ir, apsikabinęs naująją draugę, nuėjo tolyn...

Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt