Antanas MARČIULYNAS. Berniukas su ramentais

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Artėjo vakaras. Miestas zujo įprastiniu ritmu, baigėsi eilinė darbo diena. Žmonės skubėjo namo. Jaunam taksistui buvo pats darbymetis. Jo geltonas mersedesas skrajojo iš vieno miesto galo į kitą kaip pavasarinė kregždė. Taksistas nuovargio nejautė, nors pamaina jau ėjo į pabaigą. Jam patiko važinėti po nakčiai besiruošiantį miestą, kai vienas po kito languose įsižiebia žiburiai. Nuveža žmogų namo – ir dar viename lange sužimba švieselė. Jis ėmė vieną užsakymą po kito, džiūgaudamas, kad daug keleivių šį vakarą laimingai pasiekė namus.

Važiuojant viena judriausių miesto gatvių vairuotojo dėmesį patraukė taksi stabdantis berniukas su ramentais. Nors turėjo užsakymą vežti kitą keleivį, spustelėjo stabdžių pedalą. Jam pagailo tos vienišos figūrėlės ištuštėjusioje gatvėje. Vaikas žvit­riai įsiropštė į taksi ir įsitaisė šalia vairuotojo. Šis tik dabar pastebėjo, kad jaunasis keleivis teturi vieną koją...

Berniukas buvo šnekus. Pasiguodė užgaišęs mieste, o namai – kitame miesto gale. Ar dėdė negalėtų jo ten nuvežti? Toks kreipinys taksistą sugraudino. Jis per raciją susisiekė su dispečeriu ir pranešė, kad anksčiau gauto užsakymo įvykdyti negalės, mat variklis ėmęs skleisti neaiškius garsus, tad automobilį reikia nedelsiant parodyti meistrui.

Netrukus taksi sustojo prie berniuko namų. Vaikas ilgai rausėsi kišenėse, kol pagaliau ištiesė taksistui sulamdytą kupiūrą. Šis šyptelėjo: „Pasilaikyk tą pinigėlį sau, pravers.“ Berniukas nudžiugo: „Tai einu į parduotuvę, nusipirksiu ko nors vakarienei.“ Ir atsisveikinęs nustriksėjo į parduotuvę šalia daugiabučio.

...Prabėgo dvidešimt metų. Taksistas atvežė keleivį prie to paties namo, kur kažkada išleido berniuką su ramentais. Nors prabėgo daug laiko, tas įvykis giliai įsirėžė į atmintį. Gal todėl, kad ir pats turėjo panašaus amžiaus sūnų.

Taksistui trumpam panirus į prisiminimus prasivėrė daugiabučio laiptinės durys ir pasirodė vyras su ramentais. Geriau įsižiūrėjęs vairuotojas pažino kažkada vežtą keleivį. Pastebėjęs stovintį taksi, vyras su ramentais spėriai leidosi jo link.

– Pone, gal pavėžėtumėt? – kreipėsi į vairuotoją.

– Prieš dvidešimt metų mane vadinote dėde, – su švelnia ironija tarstelėjo taksistas.

– Negi mes pažįstami? – nustebo vyras.

Jam įsėdus į automobilį, taksistas papasakojo apie susitikimą prieš dvidešimt metų. Vyras prisiminė tą įvykį. Tada jis, dar vaikas, prie turgaus prašydavo išmaldos. O tądien sekėsi prastai, žmonės paaukojo tik tiek, kad vos užteko skurdžiai vakarienei. Taksi jis stabdė, nes labai pavargo visą dieną ant vienos kojos striksėdamas. Jei taksistas tą vakarą būtų paėmęs iš jo pinigus, berniukas būtų likęs be vakarienės. O vakarienė pavyko ir buvo visai skani, beveik tokia, kaip paruošta mamos, iš kurios namų dabar ir važiuoja.

– Tada, prieš dvidešimt metų, mama buvo ilgam paguldyta į ligoninę, pats turėjau savimi pasirūpinti. Todėl ir prašydavau išmaldos... Tai, kad neturėjau vienos kojos, žmones sugraudindavo... – sunkiai žodžius rinko vyras.

– Tai kur dabar važiuosim? – po trumpo pašnekesio paklausė vairuotojas.

– Paimsim sūnų iš darželio ir namo.

Netrukus ant galinės automobilio sėdynės įsitaisė žvalus vaikiukas ir apkabino tėtį.

– Dabar jau tikrai namo, – patenkintas ištarė vyras su ramentais.

Užmiestyje, jų ekipažui sustojus, keleivis parodė į dviaukštį namą ir šalia stovintį nediduką išblizgintą automobiliuką.

– Čia mūsų namai. Ir automobilis mūsų. O didžiausias turtas sėdi man už nugaros, – pasigyrė vyras.

– Kokie aitvarai visas tas gėrybes sunešė? – pasmalsavo nustebęs taksistas.

– Nors kojos neturiu, bet turiu begalinį norą gyventi, dirbti, turėti šeimą, auginti vaikus, vairuoti automobilį. Ta mašinytė, kur matot, su rankiniu valdymu, todėl puikiausiai galiu ją vairuoti. Namą, žinoma, stačiau ne pats, o žmonos tėvai. Tiesa, ir mes su pačia prisidėjom, kiek galėjom. O po jų mirties gerokai pasidarbavom, kol prisitaikėm, kad čia galėčiau patogiai jaustis... – atvirai pasakojo vyras. – Paimkite pinigus – ir už šią kelionę, ir už tą prieš dvidešimt metų, – tarė tiesdamas stambią kupiūrą.

Taksistas nusišypsojo. Taip pat, kaip prieš dvidešimt metų:

– Pinigų iš brolių neimu. Per tą laiką, kol nesimatėm, ir aš tapau neįgaliu...

Taksistas pamojavo laimingam tėvui ir sūnui, mirktelėjo ilgomis automobilio šviesomis ir nurūko miesto link, širdyje džiaugdamasis už tą laimingą žmogų.

Būna gyvenime stebuklų. Ir atsitinka jie tada, kai kažkam to labai reikia.

Antanas MARČIULYNAS
Vilnius

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt