Vitalija LIŽAITIENĖ, Šakių r.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai
 Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Pilnaties vakaras

Kai vakaras
toks lėtas ir tylus,
kai mintys lyg gyvatės
mainos, rangos,
aš sudėlioju
dienos darbus
tarsi puodelius –
te lentynėlėse
kiekvienas savo vietą randa.
Tada
atsliūkina ir ji –
skylėta pilnatis.
Pažvelgia į mane
pro plastikinį langą
tarsi ponia
į nusižeminusį tarną,
nubraukia rūpesčius
vėsia ranka
ir žilo debesio
užuolaidą užtraukia.
Palieka
tiktai vakaras
toks lėtas ir tylus
ir mintys...

 

***

Dangus daug arčiau
nei maniau –
toks gilus,
kad nepasiekiu kojomis
dugno.
Mintys raizgosi,
             sklaidosi,
                      pinasi –
skrenda Paukščių taku.
Žodžiai
klimpsta į sniegą
baltų debesų.
Šį vidurnaktį
nieko nėra tyliau
už svajones.
Aš maniau, kad
dangus daug arčiau.

 

***

Dalinamės
obuoliu
su stirna:
ji – sušalusiu,
aš – apvytusiu
nuo tos pačios
antaninės
tėviškės sodo
obels.
Žvelgiam
viena kitai
į akis:
ji – pro lelijom
išraižytą stiklą,
aš – pro plastikinį,
ant kurio
žiema
nepiešia peizažų.
Dalinamės
obuoliu
su stirna

prisiminimų vitražo.

 

Vaikystės draugei

Nuseko Nova,
neužlieja jau lankos,
kurion kartu
pavasarį įbridę
debesėliais plaukėm.
Ir liepto lentos
jau seniai ne tos,
takelis daug siauresnis,
žolėmis apaugęs...
Ir mūs prisiminimai
jau seni,
ir plaukuose
viena kita gija
sutvisko sidabru –
tarsi rasa
ramunių lauko.
O širdys jaunos –
plaka viltimi,
svajoja,
ieško,
tarsi kregždės sklando...

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt