Aldona BALSEVIČIENĖ. Kalba širdys

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Ankstyvas rytas. Nė vieno žmogaus. Tyla. Tik marių bangelės tyliai plakasi į krantą, lyg sveikindamos su nauja diena ir ragindamos nepasiduoti.

Nuostabi švelni žaluma jau gaubia gyvatvores. Nedideli lapeliai kasdien vis auga, stiprėja, nepasiduoda naktiniam šalčiui. Ir hortenzijų lapai vis labiau plečiasi. Bijūnų daigeliai nors dar nedrąsiai, bet irgi jau kyščioja rausvas galveles. O žibučių pilnos pakrūmės. Jos pirmos pasveikino mane su pavasariu. Atsimenu, kaip prieš daugelį metų iškasiau kelis daigelius Kauno šlaituose. Ir jie prigijo. Patiko kita aplinka, drėgnesnis oras.

Kiekvieną vakarą besileidžianti saulė nupiešia ant vandens ilgą auksinį taką. Jis primena, kad grožėtumėmės gamta, mylėtume draugus iš toli. Nori nenori – karantinas keičia gyvenimo ritmą.

Visų mano kambarių sienas puošia paveikslai. Tai mokinių, draugų dovanos, mano vyro Sauliaus grafikos darbai. Visi jie brangūs, širdžiai mieli. Dažnai pagalvoju: jeigu reikėtų visus palikti, kokį norėčiau pasiimti? Vienas, lygiais dygsniais išsiuvinėtas, nuolat traukia mano dėmesį. Gal dėl to, kad primena jaunystę?

1948 metai. Man 18-ka, baigiau Klaipėdos mokytojų seminariją, tapau pradinių klasių mokytoja. Vasarą – mano vestuvės, pradėjau savarankišką gyvenimą.

Vieną vakarą mama atnešė, kaip tada atrodė, labai seną paveikslą. Rėmelis pajuodęs, kirvarpų pagraužtas. „Tai tavo prosenelės darbas, – pasakė mama, – ji labai gražiai siuvinėjo.“ Į mane žvelgė aguonų puokštė švelnaus šilko fone. Atrodė, kad aguonos gyvos. Jų šviesiai rožiniai, kai kurių net balzgani žiedlapiai skleidė ramybę, tylų grožį. Vienas pumpuras sviro žemyn. Šviesiai žali lapeliai atrodė kaip tikri. Aguonų puokštė kalbėjo apie moters, sugebėjusios taip nuostabiai siuvinėti, auksines rankas. Pirma mintis, kuri kilo mano galvoje, – reikėtų pakeisti rėmelį. Gerai, kad ta mintis greit užgeso. Truputis lako sustabdė rėmelio dūlėjimą.

Vis dėlto svarbiausia iškrito iš galvos. Juk reikėjo paklausti prosenelės vardo, ką ji veikė, kaip susiklostė jos gyvenimas. Nepaklausiau nei tada, nei vėliau.

Tada užteko, kad žinojau apie savo senelės gyvenimą. Ji buvo mūsų namų siela, perteikusi visą gyvenimo išmintį, su sriubos lėkšte pasitikdavusi iš mokyklos grįžtančią, padrąsindavusi mane. Dabar nebėra ko beklausti. Ir mama, ir senelė ilsisi Klaipėdos kapinėse.

Neseniai išgirstos dainos žodžiai „Lijo nulijo daug žiedų į širdį“ priminė, kiek daug jaunystėje nesuvokiau, priminė praeitį, prabėgusius metus. Jie priminė, ką kalba mano paveikslo aguonos. Tegu mūsų širdys nelieka nebylios. Kol gyvi, jos kalba.

Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt