Vincė VASYLIŪTĖ. Prosas

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Dabar įsivaizduoti šiuo žodžiu pavadintus daiktus kebloka, ypač jaunesnės kartos žmonėms. Kai kuriems gal dar pasisekė jį, prosą, užtikti pas senelius ar pas vyresnius giminaičius. Tai jau relikvija iš senųjų gimtųjų namų... Anksčiau buvo tiesiog kiekvienuose namuose labai reikalingas daiktas, ypač artėjant vienokiai ar kitokiai šventei. Laikams gerėjant tobulėjo ir atsirado lengviau „valdomi“ buities įtaisai. Žemaitišką-lietuvišką prosą pakeitė jau visai kitoks – modernus lygintuvas. Pradžioje – su kuklesnėmis galimybėmis, o jau šiandieniniai – tik sugebėk jį suvaldyti.

Norvilė viešėjo pas draugę, kuri susiprotėjo iš griaunamos tėviškės trobos susirankioti senovinius, mielus širdžiai ir akims, rakandus. Gėrėjosi nuvalytais, nušveistais daiktais, matyt, jie draugei daug reiškė. Tai juk buvo jos vaikystę menantys žaislai. Tarp šių mielų niekučių išdidžiai stovėjo prosas: nušveistas, nublizgintas, lyg pasiruošęs kilmingam reikalui patarnauti. Aplink jį išdėlioti smulkūs daiktai atrodė tokie menkučiai prieš tą „senolį“. Jis – lyg laivas, plaukiąs tarp putomis pasidabinusių bangelių, kurios visada ištikimai lydi laivus iki kranto. Ant proso dangčio iškilęs jo kaminas atrodė didingai, rodės, tuoj iš jo išsiverš juodi dūmai, kaip senovėje iš anglimi varomų garlaivių.

Dažnai būna, kad vieni prisiminimai prišaukia kitus. Norvilė paniro į dar vaikišką paauglystę, prisiminė savo namų prosą. Žinoma, daugiausia juo darbavosi mama. Tik vėliau, jau ūgtelėjusi, kai nebebijojo žarijų karščio (jas reikėjo pasemti iš krosnies), mamai prižiūrint, jau sugebėdavo šį ugninį žirgą sutramdyti ir pati išprosyti nedidelius rūbelius sau ir mažiesiems broliukams mokyklinukams.

Mergaitei įsiminė vienas įvykis. Artėjo Velykų šventė. Didžiąją savaitę darbelių užteko ir tėvams, ir vaikams. Be visų reikalų mama dar turėjo rūpintis ir trobos švarinimu, ir visų maudynėmis kubile. Vandens iš šulinio prinešdavo vyresnieji vaikai. Ir, žinoma, neapsiėjo be lyginimo. Krosnis tokį vakarą kūrenosi daug ilgiau nei įprastai, užtat mama lyginti imdavosi pabaigusi visus darbus. Taigi tą šeštadienio vakarą tėvelis lyg tarp kitko pasakė, žiūrėdamas į dukras: „Kuri rytoj anksti rytą prabus pirmoji, toji ir eis su manim į bažnyčią.“ Norvilė buvo mažesnioji, jai tebuvo nepilnai dvylika. Ji labai norėjo eiti, jai bažnyčioje patiko viskas – degančių vaškinių žvakių kvapas ir iš to linguojamo indelio sklindantis smilkalų aromatas. O kur dar kunigo ir jo padėjėjų neįprasti aprėdai.

Nors ir labai norėjosi su tėčiu eiti, tačiau neramu buvo širdelėje – sesuo vyresnė, apsuk­resnė, ji gali atsikelti pirmoji. Norvilė ne kartą buvo gudriai sesers „apsukta“. Bet, jos pačios džiaugsmui, ji labai apsiriko. Sesei visai nerūpėjo tokia iškyla. Ji turbūt tyčia apsimetė saldžiai mieganti. Norvilė atsargiai išsiropštė iš už sesės nugaros – jos miegojo vienoje lovoje. Galvelėje tebeskambėjo tėvelio žodžiai lyg savotiška sąlyga. Visi vaikai žinojo – tėvas pažado nekeis. Dar iš vakaro Norvilė matė, kiek mama ant lovos pasidėjo rūbelių, kuriuos reikėjo išprosyti. Mergaitė nujautė, kad ir mama prisideda prie šio tėvelio sumanymo.

Mama ėmėsi kaisti prosą. Krosnis tam tikslui buvo iškūrenta beržinėm malkom, kad žarijos būtų kaitresnės. Sutvarkiusi prosą dar padėjo ant plytos. Pasisukusi į vaikus pasakė: „Na, visi gult, atlaisvinkit man stalą.“ Daugiau kartoti nereikėjo.

Vaikams išlalėjus į savus alkierius, mama ėmėsi prosyti Norvilės štapelio suknelę. Jiedu su tėveliu matė iš mažesniosios akelių, kad ji troško eiti keletą kilometrų tokį ankstyvą rytą. Mergaitė augo ryžtinga, kantri ir paklusni. Tėvai jai patikėdavo mažųjų broliukų globą, kai visam vakarui išeidavo pas kaimynus pasveikinti vardinių proga. Ji iš mažens buvo smalsesnė, labai mėgo mažus vaikus, jai patiko lankyti savojo kaimo vyresnius kaimynus... Tad mama, lyg dėl žaidimo, nuvarė vaikus miegoti kiek anksčiau, kad mergaitės nematytų, kurios suknelę ji lygins, nors šiaip ar taip, ir vyresniajai būtina vilkėti šventiškiau. Joms abiem motina siūdino vienodas sukneles. Vyresniajai tai nelabai patikdavo, ji jau „lipo“ iš vaikystės lizdo į jaunystės apžavų pasaulį, tačiau pasirinkimo nebuvo. Dar lygino ir tėvelio marškinius, ir savo palaidinę, ir gražųjį kvartūgą (taip žemaičiai vadino prijuostę). Mama buvo pripažinta siuvėja, užtat sau tą drabužį–nedrabužį pasisiūdavo gan prašmatnų – su šleikom nugaroje, prisegamom su visokiais raukinukais, tad prosyti tokį „šedevrą“ buvo ypač keblu, užtrukdavo ilgokai, net prosas atvėsdavo, bet užtat buvo gražu.

Nusipraususi veidelį, rankas, ėmėsi šukuoti plaukus, mama juos supynė į kaseles. Nuėjusi į alkierių pasiimti suknelės, pamanė, kad ras seserį prabudusią, bet ji miegojo, gal apsimetė nieko nejuntanti, ir tikriausiai džiaugėsi galėsianti pasnūduriuoti, kol mama pažadins, kad padėtų dengti velykinį stalą. Norvilė avėsi batus, vilkosi paltuką, rišosi mamos išeiginę skarelę. Smulkus, besišypsantis jos veidelis paskendo skarelės raštuose. Mama prišokusi pataisė kažką, užsegė viršutinę paltuko sagą, kuri sunkiai paklusdavo mergaitės pirštukams.

Norvilės akys netikėtai užkliuvo už ant siuvamosios mamos mašinos pakojės padėto proso. Mergaitei dingtelėjo širdelę – jis atrodė toks varganas, nuskriaustas, lyg nebereikalingas, nukištas žemai, kad nesimatytų. Ji proso gailėjo lyg gyvo sutvėrimo. Būdama vaikas, dar nesuvokė, kad karštas daiktas ir turi būti padėtas ant kažko geležinio – dėl atsargumo. Ji žinojo, kad prosas labai geras žmonių draugas. Jis būna labai karštas, vėliau atvėsta. Kartais Norvilė po mamos lyginimų prosą atsargiai paliesdavo, vis dar rasdavo jį šiltą ir jai rodėsi, kad jis niekada neatvėsta, kaip žmonės ar gyvūnėliai, kada numiršta... Jos mintijimą nutraukė tėvelis, švelniai stumtelėjęs arčiau durų: „Nu, mažoji keliauninke, pirmyn.“ Mama šypsodamasi palinkėjo geros kelionės. Lauks grįžtančių.

Tokios mintys ir prisiminimai suplūdo, sugužėjo į Norvilės pasidabruotą galvą, netikėtai užmačius mielą ir brangų daiktą – prosą. Dabar daug atiduotų, jei kas grąžintų tą šiltą relikviją iš tėviškės trobos, kuri liko tuščia, kai jų jauną šeimą išvežė į Sibirą. Deja...

Mėginau aprašyti vieno daikto istoriją. Manau, kad ne vienuose namuose yra daugybė tokių brangių daiktų, kurie papasakotų nuostabių istorijų.

Vincė VASYLIŪTĖ
Plungė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt