Gražina ČEKAVIČIENĖ. Užuomarša žiema

Ritos Mockeliūnienės nuotr.

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

(iš ciklo „Juzefos rūpesčiai“)

„Visas žmogaus gyvenimas yra laukimas, – mąsto Juzefa. – Mažas laukia, kada užaugs, senas jau nebeauga, tad ir jo norai kuklūs.“ Už durų palikusi dieną ji ruošiasi nakties poilsiui. Žiemos naktys – ilgos, o ji sunkiai užmiega. Žinia, senam ir miego mažiau reikia, nes rimto darbo nedirba, o dienomis plavinėdama troboje išsimiega atmerktom akim. Pasimeldusi patogiai išsitiesia lovoje, įsijungia televizorių ir stebi pasaulio įvykius. „Pablūdo svietas“, – daro išvadas. Žiūri toliau, kas naujo greta, kokių orų tikėtis. Ji vis dar laukia, vis tikisi, kad gamta atleis. Žmonės daug šneka, bet ir toliau negražiai elgiasi su gamta. Kokia čia mada šiukšles išmesti miške? Pati ne kartą matė tas žemės žaizdas. Dabar visi ratuoti, žingsnio nežengs savomis kojomis, tai ir šildo orą. Supykusi išjungia televizorių ir prisimena prabėgusios vasaros, rudens bei šios žiemos orus...

Vasaros dienomis tupėdama troboje, ji laukė vėsos. Kaip nelauksi – šuliniai išdžiūvę, pievų grioviai sausi, net skamba, kaimo tvenkinys dugną rodo. Tiesa, laiku atsibudę septyni broliai buvo įskėlę vilties – pabudino lietų. Su nusipraususiais medžiais, galvas pakėlusiais daržo augalais ir ji atgavo viltį. Norėjosi kaip tam sargiui pūkštelėti į šiltą balą ir gerai išsivolioti. Tik džiaugsmas buvo trumpas, o besitęsianti kaitra – ilga. Naktimis, dusdama nuo tvankos, svajojo apie atvėsusias naktis, nuo išbrinkusios žemės žliugsinčias pievas, voratinklių sidabrą. Pradėjo laukti rudens.

Sulaukė ne tokio, kokio tikėjosi. Šalna nužudęs žiedus, tarsi pavožtas velnio akmeniu, ruduo užsnūdo. Jeigu ir palynojo, tai neskalsiai, nors imk ir skaičiuok lašus, o žemė trokšte troško. Biro reti obuoliai, miške nedygo grybai, o erkių voros gąsdino ir didelį, ir mažą. Ir ji baidėsi braidyti po išdžiūvusias samanas, kurių sausas drabužis raitėsi, alpdamas vandens. Ir taip visą rudenį. Kaimas baimingai pranašavo: neduok Dieve, sausai užšals. Ir šalčius didelius būrė žmonės, ir laukė žiemos lyg išganymo. O galgi pasnigs? Tiek, kad per maža nepasirodys. Sulaukė žiemos.

Atėjo gruodis, lyg ne gruodis. Juzė, užvertusi galvą, spoksojo į advento ženklu pažymėtą dangų ir apmaudavo: pilka lyg pelenai spalva nedžiugino saule, nesiuntė žmonėms balto, tyro laukimo. Besniegiai laukai liūdėjo. Iš vakaro prilyta bala per naktį pranykdavo be žymės. Ne snigo, o lijo, bet drabnai, kaip ji vadino. Bet vėjas pūtė, kiek pajėgė, ir vėl žmonės pranašavo, kad po Kalėdų gamta tikrai parodys, kas yra žiema.

Juzė vypteli, prisiminusi tas pranašystes. Buvo keletas baltų, sniegu padabintų dienų. Vėl nulijo, nulaižė sniegą, vėl dienos murkšlinos, vėjuotos, su pliusu. Gal tik paukščiams leng­viau, miško gyventojams. O žmonėms? Žmogus prisitaikys, o žemė? Seniai laikas jai miegoti po baltais patalais. Ilsėtis, kaupti jėgas pavasariui, kad priėmusi grūdą į savo įsčias užaugintų derlių, pamaitintų žmones. 

Sausis baigėsi, o žiema visai užsimiršo ar pasiklydo laike. Atėjusi prie gėlių pievelės ji nustėro, išvydusi iš žemės prasikalusias tulpių viršūnėles. „Svieto pabaiga“, – sušnabždėjo. O dar ta iš proto varanti drėgmė. Visur jos pilna: lauke, troboje, net ir jos vidus sušlapęs. Apie tai liudija suprastėjusi sveikata, stumianti į nemigą. Toji dabar dažna jos viešnia. Ateina neprašoma ir ilgam įsitaiso jos viduje...

Juzė pabunda „vilko valandą“, nes drėgmė kiša vinį į sąnarius, užkabina kaulus, tuksi smilkiniuose. Dažniau pradeda plakti širdis. Senoji verčiasi ant kairiojo šono. Nepadeda. Verčiasi ant dešiniojo – tas pats. Atsisėda pusiau gulom. Gėla suka toliau. Nakties šešėliai, tarsi šikšnosparniai, budi kambario lubose ir tuoj tuoj pravers juodus nasrus. Juzefa kyšteli jiems špygą, keliasi, uždega žiburį ir kuičiasi ruošdama arbatą. Žino – greit neužmigs. Beria į puodelį saują džiovintų aviečių, užpliko verdančiu vandeniu ir laukia, kol pritrauks. „Nėra vaistų nuo senatvės, – siurbčiodama arbatą mąsto senoji. – Ir žiemos nėra.“ Šypteli prisiminusi pastebėjimą: „Kalėdos ant vandens – Velykos ant ledo.“ Ar išsipildys? Suklūsta, išgirdusi lauke amtelint sargį. Praskleidžia užuolaidos kraštelį, pažvelgia laukan. Tamsa duria akin, įsiklauso: tik stūgauja vėjas, lyg raganų plaukai siūruoja plonos beržo šakos. Sublykčioja keista šviesa: jergutėliau, ar ne amalas? Viduržiemį? Kojos paprašo šilumos. Atsidususi vėl kraustosi lovon, įsitaiso ir junta, kaip avietinė šiluma sklinda po kūną džiovindama drėgmę, glostydama skaudančius sąnarius, ramindama širdį. Iš pagalvės kampučio išlenda miegas ir sapne nuneša Juzę į taip laukiamą žiemą...

Praėjusi gruodu sukaustytą kelią ji pasuka į pievą. Ši pasitinka užklota storu baltu patalu. Juzefa atsargiai žengia žingsnį ir, kojai panirus į pusnį, sušunka iš netikėtumo. Žengia dar ir dar. Koks malonus sniego girgždėjimas! Pasemia saują sniego ir grožisi tuo gamtos stebuklu. Apsidairo. Ore sklando mažutės sniego dulkelės, saulės spindulių nušviestos jos žėri tarsi žiemos deimantėliai. Oras virpa nuo skaidraus lengvumo, aplinkui kiek akis užmato visas pasaulis pasidabinęs baltai. Senoji jaučia, kaip atleidžia krūtinę – tyram ore lengva kvėpuoti. „Pagaliau atėjai“, – sušunka žiemai. Ji šypsosi, užsimerkia ir klausosi, kaip miega žemė.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt