Menas prakalbinti daiktą

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Apie daiktus kuria poetai. Rašo prozininkai. Turbūt ir jūsų žvilgsnį yra sustabdęs įskilęs, bet mielas puodelis, išmargintas smulkiomis pievų gėlytėmis ‒ jo istoriją žinote tik jūs. Arba ‒ senas supamasis kėslas, kupinas pasakojimų apie jame kadais sėdėjusius žmones, vis dar saugantis jų balsus ir žvilgsnius. Iš vaikystės išlikęs pliušinis meškis įplėšta ausimi. Švelnių spalvų krepdešininė suknelė, primenanti pirmąjį pasimatymą. Tik atmintyje likusi sudraskyta kruvina nosinaitė. Tai gali būti įdomu ne tik jums. Tad apsidairykite aplink ir ženkite į daikto kūrybinę laboratoriją.

Gal turite galimybę tą daiktą paliesti, apžiūrėti iš visų pusių? Tai dabar yra jūsų „molis“ ‒ medžiaga, iš kurios „lipdysite“ tekstą. Žmonės, pažindami pasaulį, naudoja penkis pojūčius: regą, klausą, kvapą, lytėjimą, skonį. Taip ir kūryboje. Tik ar žinote, kad daugiausia aprašomi regos įspūdžiai? Neatsisakykite jų. Galbūt jūsų žvilgsnis fiksuos ne vien daikto spalvą ar raštą, bet ir tokius niuansus, kaip ant krėslo atkaltės šokčiojantys saulės zuikučiai ar atvirkščiai ‒ krentantis šešėlis. Nuo to, kokius „medžiagiškus“ apibūdinimus parinksite, priklauso ir būsena, kurią norite perteikti skaitytojui. „Saulės zuikučiai“ ‒ šiluma, nerūpestingumas, „šešėliai“ ‒ nerimas, įspėjimas, gal net baugi paslaptis... Paprasta, ar ne? Kūrėjai tai apčiuopia intuityviai. Manau, jūs taip pat. Tačiau kartais verta prisiminti. Paklausti savęs ‒ o kiek mano tekste yra pojūčių?.. Dar labai veikia kvapas. Dabar ir tada, jei prisimenate, kokių kvapų apgaubtas daiktas buvo. Ar tebėra tie kvapai, o gal išsisklaidė ir liko tik jūsų atmintyje? O skonis? Gal eidama į pirmąjį pasimatymą su ta krepdešinine suk­nele buvote pavaišinta žemuogėmis, jų gaivus saldumas tirpo ant liežuvio, o ant šviesaus audinio atsirado teplių, lengvai neišplaunamų uogų pėdsakų? O gal anuomet paryčių rūko ir kuždesių prisigėręs švarkas taip ir liko užmestas ant suolo prieangyje: reikėjo skubiai krautis būtiniausius daiktus ir išvykti? Tai vėl istorijos, kuriomis „apaugintas“ daiktas tampa įdomus kitiems.

Tačiau tai ‒ tik pirmasis žingsnis, prisiminimų žanras. Jei norite „tikro“ apsakymo ‒ reikės nuo savęs „pabėgti“. Lengviausia ‒ pereinant į pasakojimą trečiuoju asmeniu, sukuriant veikėją, duodant jam vardą, įsivaizduojant šeimą, kurioje jis galėtų gyventi, namus. Gal jie bus šiek tiek panašūs į jūsų. Tada apsibrėžkite laiką: pavyzdžiui, viena diena (išvakarės, rytas...), kurios įvykiai suksis aplink tą daiktą, bet kartu ir perteiks, kuo jis buvo svarbus veikėjo gyvenimui. Kai ką nutylėkite, užsiminkite vos sakiniu ar keliais ‒ galbūt apie tremtį, sulaužytus likimus, pradingusius ir iki šiol nesurastus artimus žmones... Tačiau leiskite skaitytojui istorijos pabaigą kurti pačiam. Spėlioti. Rasti savo kontaktą su veikėju, galbūt pamatyti jame savo paties bruožų ir pamilti, juk kiekviena gera istorija ‒ tai ryšys tarp autoriaus ir skaitytojo, dalijimasis žodžiais kaip duona.

Taigi, kol poetai kuria hegzametrus, laukiame prozininkų.

Nijolė KVIETKAUSKĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt