Vladislavo Malaščenko įkurta įmonė Good Bread from Good People (Gera duona nuo gerų žmonių) nuo karo pradžios iškepė ir išdalijo apie 200 tūkstančių kepaliukų duonos. Jų kepama duona pasiekia ir karščiausius Ukrainos taškus, ji nemokamai išdalijama visiems, kam reikia – tiek karo zonose, tiek įstaigose žmonėms su negalia esantiems senoliams ar vaikams. Svarbiausia – didžioji dalis tos kepyklos darbuotojų – žmonės su negalia, o darbas kepykloje jiems padeda susikoncentruoti ne į karo baisumus, o į pagalbą kitiems.
Vietoj saldumynų – duona
Kai prasidėjo karas, kepyklėlė Good Bread from Good People, iki tol kepusi keksiukus, pyragus, sausainius, trumpam užsidarė – buvo nebeaišku, ką toliau daryti. Tačiau netrukus, jau kovo 10 d., pradėjo dirbti visu pajėgumu – ėmė kepti duoną. Prie kepyklos prisijungė daugiau žmonių, savanorių. Pastaruoju metu kepyklėlė kasdien iškepdavo apie 2 tūkstančius kepalų duonos. Pasirodė, kad jos poreikis – didžiulis. Ne tiek Kyjive, kur įsikūrusi kepykla, kiek labiau karo nualintuose regionuose. Duona dažnai keliauja į Černihivo regioną, Iziumą, Bachmutą.
„Ypač sunku okupuotuose regionuose. Ten žmonės ir pusę metų neturėjo šviežios duonos. Jiems labai svarbu, kad duona nemokama – žmonės neturi pinigų, – sako Vladislavas. – Skaudu matyti, kaip žmonės, gavę duonos, iš karto ima ją valgyti.“ Jo teigimu, ypač sudėtinga situacija kaimuose. Pavyzdžiui, viename kaime Černihivo regione sugriautas kas antras namas. Nevažinėja transportas, jau nuo pavasario nėra vandens, elektros, nieko... Nėra arti ir parduotuvių.
Duona pasiekia ir nuošaliai gyvenančius žmones su negalia.
Kepykloje dirba žmonės su negalia
V. Malaščenko kepyklą Kyjive atidarė 2017 metais. Jos darbuotojais tapo negalią, daugiausiai intelekto, turintys žmonės. Buvo siekta, kad šie žmonės, dirbdami kepykloje, įgytų darbui reikiamų įgūdžių. Kepyklai puikiai sekėsi, nors kasdienių iššūkių ir netrūko. Vladislavo teigimu, iš pradžių joje dirbo 2 žmonės su negalia, o šiuo metu – net 24.
Štai Roma iš Černihivo kaimo, Zaporižios srities, kepyklėlėje dirba nuo balandžio. Čia jam patinka, jis viską daro, bet nuolat kalba apie Černihivą – labai ilgisi mamos ir tėčio. Prieš atvykdamas į Kyjivą Roma dirbo automechaniku ir svajojo gauti mopedo vairuotojo teises. Jo bendradarbiai tikisi, kad Roma galės grįžti namo į Černihivą, o dabar jis turi vietą, kur gali jaustis beveik kaip namuose, ir žino, kad yra reikalingas.
Susidūrė su sunkumais
Tiesa, pastaruoju metu kepyklėlė susidūrė su dideliais sunkumais – dėl nuolatinių elektros dingimų, kurių neįmanoma suplanuoti, stringa duonos kepimas. Visi procesai susiję su elektra – tešlos maišymas, kildinimas, kepimas. O kai nėra elektros, darbuotojai tiesiog sėdi ir nieko neveikia. „Štai ir šiandien 10.30 val. atjungė elektrą. Daug tešlos teko išmesti“, – sako Vladislavas. O duonos prašymų nemažėja: „Sulaukiame daug skambučių, žmonėms labai reikia duonos. Ukrainoje tokia kultūra – žmonės valgo duoną su viskuo.“
Kitas dalykas – laukiant, kol atsiras elektra, darbo diena trunka ilgiau nei įprastai. Žmonės supranta ir dėl to nepyksta. Tačiau prie tokio grafiko labai sunku prisitaikyti psichosocialinę negalią turintiems žmonėms. Jiems svarbus aiškus darbo ritmas. Todėl kepyklai labai reikia galingo elektros generatoriaus, kuriam dabar renka lėšas. Vladislavas džiaugiasi, kad jau pavyko surinkti pusę sumos ir tikisi, jog greitai turės visus pinigus. Ir lietuvius, norinčius palaikyti kepyklos darbą, kviečia prisidėti prie šio tikslo.
Duona – savotiška viltis
Vladislavo teigimu, šiemet nėra jokios šventinės nuotaikos. „Kyjivas skendi migloje, pirmi metai, kai pastebiu, kaip trečią valandą sutemsta – visur tamsu, niūru. Anksčiau miestas būdavo išpuoštas, šventiškas. Bet mes dar gyvename labai gerai, palyginti su okupuotais regionais“, – liūdesio neslepia Vladislavas.
Kad sukurtų nors kokią šventinę nuotaiką, kepyklėlė šiuo metu kepa šventinius keksus. 100 keksų iškeliaus į Donecko sritį, į vietas, kurių nepasiekia savanoriai, ir bus išdalinti vaikams. „Duona – tam tikra viltis. Mes visi tikime, kad karas greitai baigsis ir mes vėl galėsime džiaugtis įprastu gyvenimu“, – viltingai pokalbį baigia Vladislavas.
Emilija STONKUTĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
