Nusprendė, kad bus naudingesnė savo šalyje

Pabėgėlių centras Lenkijoje.

Karas keičia likimus
Nustatymai

Anastasija Stelmach, atsidūrusi karo įvykių epicentre, evakavosi į Lenkiją, bet po 4 mėnesių grįžo atgal į Ukrainą „Ačiū Dievui, manęs reikia čia“, – sako dėl cerebrinio paralyžiaus neįgaliojo vežimėliu judanti mergina. Anastasija kuria interneto svetaines. Dalį to, ką uždirba, perleidžia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (ZSU) reikmėms. Jos mama prie paramos kariams prisideda pindama kamufliažinius tinklus. 

Nakvojo automobilyje

Anastasija su mama iki karo gyveno Kyjive, apie 8 km nuo Bučos. Kaip žinome, Buča buvo vienas pirmųjų miestų, kuriame vyko aktyvus puolimas, jį beveik nušlavė nuo žemės. Mergina pasakoja, jog buvo baisu, kad ir jų namus gali pasiekti kariniai veiksmai. „Pradžioje, vasario mėnesį, mes su mama nebuvome pasiruošusios išvykti. Per sprogimus miegojome koridoriuje, paskui kaimynė sužinojo, kad už kvartalo nuo mūsų yra slėptuvė požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Ji pakvietė mus ten eiti kartu, nes aplinkui viskas dundėjo“, – prisimena Anastasija. Mama paprašė budinčios moters leisti toje aikštelėje pastatyti automobilį. Moterys 4 dienas jame praktiškai gyveno... Pačios nakvojo ant galinės sėdynės, kaimynus priėmė į priekį. „Nedrįsome iš aikštelės išvažiuoti, nes bijojome, kad nušaus. Be to, nežinojome, kur eiti“, – prisimena mergina. Kai baigėsi komendanto valanda, Anastasija su mama grįžo namo persirengti. Jos suprato, kad atgal grįžti negalės. Važiuoti neįgaliojo vežimėliu iki automobilių stovėjimo aikštelės trunka apie 40 min., tai labai pavojinga.

„Gavau trumpąją žinutę apie žmonių su negalia evakuaciją. Supratome – mums reikia išvykti. Laimei, kaimynas buvo namuose ir sutiko mus nuvežti į susibūrimo vietą. Beveik nieko nepasiėmėme. Per tą sumaištį supainiojau ir į kuprinę įsidėjau seną pasą“, – pasakoja Anastasija.

Anastasija dalį savo darbo užmokesčio atiduoda kariams.

Užsienyje ilgai neužsibuvo

Evakuacija buvo sunki. Traukiniu moterys keliavo visiškoje tamsoje, septyni žmonės viename kupė. Kitos dienos vakare atsidūrė Lenkijoje, pabėgėlių centre. „Ryte pabudus tarp 500 sulankstomų lovų buvome šoke. Ką daryti toliau? Kur eiti? Mes nežinojome“, – prisimena Anastasija. Tuomet ji susisiekė su draugais Kyjive ir susirado savanorę, kuri padėjo nuvažiuoti į neįgaliųjų centrą Kliučo mieste. Jame gyveno vaikai, paaugliai su intelekto negalia.

Tačiau po kurio laiko jos vis dėlto nusprendė, kad Ukrainoje bus reikalingesnės. „Po 4 mėnesių Kliuče nusprendėme grįžti, nes visas mūsų gyvenimas liko Ukrainoje. Labai nerimavome, ar viskas gerai mūsų butui, ar bus kur grįžti. Negalėčiau gyventi be savo darbo įrankių, failų, programų. Buvo labai sunku dirbti telefonu“, – pasakoja Anastasija.


Patraukė informacinės technologijos

Anastasija dar 2000-aisiais, besimokydama mokykloje, domėjosi informacinėmis technologijomis, labai mėgo informatikos pamokas. Kartą sanatorijoje netoli Kyjivo sutiko Jevgenijų Monukalo, kuris įkūrė fondą AIK – Kompiuterinininkų su negalia asociaciją (rus. Ассоциация Инвалидов Компьютерщиков). „Ženia sirgo raumenų miopatija. Prieš pat jo mirtį gavau elektroninį laišką ir kompaktinius diskus su mokomąja medžiaga, kurią jis kūrė nuotolinei mokyklai, – pasakoja Anastasija. – Pradėjau bendrauti su vaikinais, Jevgenijaus draugais, kurie tęsia jo darbą, padeda žmonėms su negalia rea­lizuoti save, suvokti savo teises, mokytis ir dirbti, būti socialiai aktyviems.“ Taip ji tapo programuotoja-svetainių kūrėja. Dabar fondas AIK vadinamas „Inkliuzinės šalies asociacija“ (ukr. Асоціація Інклюзивної Країни), jam vadovauja Julija Resenčuk. Fondas tęsia Jevgenijaus pradėtus darbus. Tiesa, karo metu veiklą teko šiek tiek pakoreguoti, bet fondo vadovai leng­vai pasiduoti nežada – nesvarbu, kokios aplinkybės, žmonės su negalia neturi būti užmiršti, ir toliau reikia siekti, kad jie mokytųsi, dirbtų, oriai gyventų.

Anastasija džiaugiasi, kad vos grįžusi iš Lenkijos galėjo prisidėti prie fondo veiklos, perdaryti svetainę aik.ua. „Labai didžiuojuosi, kad viskas pavyko“, – sako mergina.

Prieš dvejus metus, dalyvaudama labdaringame fotoprojekte, Anastasija susipažino su ATO (antiteroristinės operacijos) senbuviais. „Veteranai pakvietė mane ir dar 9 žmones vežimėliuose į kelionę prie vandenyno, aplankėme Lenkiją, Prancūziją, Portugaliją. Nuo tada draugaujame, padedame vieni kitiems ir tiems, kurie dabar yra priešakinėse karo linijose“, – pasakoja Anastasija. Dalį savo darbo užmokesčio ji perveda kariams.


Pasiruošusi viskam

Anastasija sako, kad į Kyjivą grįžti norėjo dar ir dėl to, kad čia buvo likę jos draugai, kurie praktikuoja bočią. Šiuo sportu mergina užsiima jau 5 metus, yra Kyjivo miesto rinktinės BC-1 klasė narė, tris kartus dalyvavo Ukrainos čempionate.

„Vasarą Kyjive buvo palyginti ramu. Mes atnaujinome komandos treniruotes, vykome į varžybas Rivnės mieste, kur pavyko užimti antrą vietą. Dar lankėmės Lenkijoje, užėmėme trečią komandinę vietą. Atrodytų, kad gyvenimas tęsiasi kaip anksčiau... Ačiū mūsų ZSU kariams ir didžiuliam palaikymui“, – įspūdžiais dalijasi Anastasija.

Tačiau dabar situacija vėl keičiasi – nuo spalio Kyjive vėl neramu, dažnėja raketų ant­skrydžiai, sprogimai, ypač cent­re, smogiama į gyvenamuosius pastatus. Kenčia ir energetikos sistema – dažnai nėra telefono ryšio, elektros... Sudėtinga taip dirbti.

„Buvome suplanavę varžybas Voluinėje, Kovelio mieste. Atvažiavo vaikinai, nespėjo užsiregistruoti viešbutyje, kai įvyko sprogimas, po to dar vienas – miestas liko be elektros. Mūsų sportininkai namo grįžo nežaidę. Laimei, niekas nenukentėjo“, – pasakoja Anastasija.

Ji sako esanti pasiruošusi, kad situacija gali labai greitai pasikeisti. „Tiesą sakant, man atrodė, kad iki rudens dangus virš Ukrainos bus uždarytas ir karas tuoj baigsis. Dabar gyvenimo ir darbo grafikas nenuspėjamas. Niekas nežino, ar bus žiema be šaudymų, ar bus šildymas ir šviesa“, – apgailestauja Anastasija.

Namuose stovi lagaminas su būtiniausiais daiktais. Galbūt vėl teks kur nors išvykti...

Emilija STONKUTĖ

 

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje