Išbandymai grūdina ir veda pirmyn

Edvardas Blaškevičius.

Stipresni už negalią
Nustatymai

Edvardas Blaškevičius daugiau nei prieš 20 metų pateko į autoavariją. Vaikinas iškentė daug operacijų, kaip pats sako, medikų buvo surinktas iš gabaliukų. Tačiau šiandien jis ne tik vaikšto, bet ir vadovauja savo įkurtai įmonei UAB NKC (kompiuterių servisas). Tapo puikiu plaukiku, dabar jau – plaukimo treneriu, moko plaukti vaikus su negalia. Kartu su bendraminčiais įkūręs labdaros fondą padeda sunkiau gyvenančioms, neįgalius vaikus auginančioms Vilniaus rajono šeimoms. Edvardas sutiko pasakoti apie patirtus iššūkius ir savo pastangas judėti vis pirmyn.

Mankštinasi ir darbo vietoje

Pakvietęs į savo įmonę Edvardas rodo ne tik krūvas kompiuterių, detalių, bet ir prie sienos privirtintą skersinį. Jis visada daug mankštinosi, sportuoja ir dabar, nes ilgiau sėdėti sunku. Kiekvieną dieną Edvardas padaro maždaug 10 prisitraukimų. Ankščiau darbe buvo ir lovą pasistatęs, bet greit suprato, kad prigulimai sveikatos negerina, tad pasirinko judėti. „Negaliu priaugti svorio, nes tuomet judėti bus dar sunkiau, bet į neįgaliojo vežimėlį dar nesėdu“, – prisipažįsta vyras.

Jo biuras pritaikytas judantiems neįgaliojo vežimėliu, nes Edvardas nėra tikras dėl savo sveikatos, ateityje kojos gali ir nebeklausyti. Išbandymų jau buvo.

Daugiau nei prieš 20 metų ištikusią nelaimę vyras sako prisimenantis lyg ji būtų įvykusi šiandien, nors tada jam tebuvo 14 metų. Per automobilio avariją buvo sulaužytas visas kūnas. Dar paauglį jį daug kartų operavo, jis negalėjo pajudėti, o gulėjo tik ant nugaros. Bet ir tuomet mankštinosi, kilnojo svarmenis, tampė mankštai skirtas gumas. Gipsą medikai nuėmė tik po gero pusmečio. „Pajutau, kad vėl galėsiu judėti pats, stengiausi sulenkti koją, judinau kojų pirštus“, – prisimena jis.

Operacijos sekė viena kitą, bet geriau judėti Edvardas vis tiek negalėjo. Gydymas truko 5-erius metus, o tada gydytojas traumatologas Jonas Vencius Edvardui pasakė, kad jam gali padėti operacija, po kurios kojos sąnarys nejudės, bet skausmas nebekamuos. Edvardas pasakoja, kad skausmas po šios operacijos atlėgo, tačiau jo dešinė koja labai greitai pavargdavo, šiek tiek šlubavo.

Ieškodamas pagalbos Edvardas atrado plaukimą. Tapęs Vilniaus miesto žmonių su fizine negalia klubo „Feniksas“ nariu pradėjo dalyvauti varžybose, laimėdavo prizines vietas Lietuvos ir užsienio čempionatuose.


Likimo draugo įkvėptas

Edvardo gyvenime svarbūs ne vien sportiniai pasiekimai. Jis įkūrė įmonę ir 5 darbo vietas. Remontuoti mikroelektroniką Edvardą įkvėpė šviesaus atminimo draugas Michailas Smaračkovas. Jis neturėjo dešinės rankos, tačiau dirbo kaire. Edvardas buvo nustebęs ir sužavėtas, kai jo bičiulis nusimovė kojinę ir suspaudęs kompiuterį tarp kojų su kaire ranka jį ardė, litavo. Edvardas tuomet pagalvojo: „Na ir kas, kad man teks sėsti į neįgaliojo vežimėlį, turiu sveikas rankas.“

Edvardas kūrė įmonę nelaukdamas jokių subsidijų. Jis mielai priimtų dirbti negalią turinčius žmones, bet tiems, su kuriais bandė dirbti, trūko žinių, įgūdžių. „Norėčiau neįgaliuosius įdarbinti, išmokyti taisyti kompiuterius, bet jie patys turi būti motyvuoti, nes šiam darbui reikia žinių ir didelio kruopštumo. Lietuvoje nėra tokios profesinės mokyklos, kurioje mokytų žmones su negalia taisyti kompiuterius“, – apgailestauja vyras.

Edvardas rado kitų būdų, kaip padėti likimo bičiuliams. Jis su bendraminčiais įkūrė Vilniaus labdaros draugiją, kuri rūpinasi žmonėmis su negalia ir šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus. „Aš pats vežioju dovanas šeimoms, kurioms yra sunkiau negu daugeliui ir, patikėkite, mano šventės būna kitokios, ypač prasmingos. Džiaugiuosi, kad galiu padėti kitiems“, – sako jis.

Kas antrą dieną Edvardas moko plaukti neįgalius vaikus. „Baigiau plaukimo trenerių kursus ir pradėjau dar vieną veiklą. Džiaugiuosi, kad mus remia Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija. Svarbu vaikus atitraukti nuo kompiuterių, nuo mobiliųjų telefonų ir padėti jiems pamėgti plaukimą. Juk man pačiam plaukimas sugrąžino sveikatą. Kai pradėjau plaukti, sustiprėjo ir stuburo raumenys, ir kojos, – sako Edvardas ir pasidžiaugia, kad jo treniruojami sportininkai pavasarį dalyvaus varžybose. – Tikiuosi, kad varžysimės ir Lietuvoje, ir užsienyje.“


Dėkingas mamai ir sesei

Paklaustas apie šeimą, vyras nuliūsta, bet neslepia savo išgyvenimų.

Vienu metu labai pablogėjo Edvardo sveikata. Vyrą pradėjo kankinti kojos ir stuburo skausmai. „Medikai nepaguodė, sakė, kad užspaustas nervas ir man teks sėsti į neįgaliojo vežimėlį, jokia operacija nepadės. Turėjau savo namų aplinką pritaikyti judančiam vežimėliu. Kaip tik tuomet smarkiai suprastėjo mano įmonės reikalai. Labai išgyvenau, – sako Edvardas. – Esu dėkingas savo mamai ir sesei, kurios palaikė mane ir padėjo.“

Mama Edvardą paskatino melstis, lankyti bažnyčią. „Pradėjau daug melstis, kalbėti rožinį, patarnauti bažnyčioje. Dievas išgirdo mano maldas. Mano sveikata pasitaisė, pagerėjo firmos reikalai. Mes sėkmingai dirbame toliau, – atvirai kalba Edvardas. – Stengiuosi būti sąžiningas ir teisingas, jaučiu Dievo malonę ir tikiuosi geriausio.“

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje