Manęs sustabdyti neįmanoma

Milita Lukšėnaitė.

Stipresni už negalią
Nustatymai

Kai šnekučiavomės su Milita Lukšėnaite, jos kalboje buvo tiek energijos, gyvybės, pozityvumo, toks ryškus gyvenimo geismas, kad nejučiomis ėmiau mąstyti, jog širdies jėga nustelbia kūno negalią. Milita sunkią traumą patyrė prieš 17 metų, bet neįgaliojo vežimėliu judanti mergina sako niekada nemokėjusi nieko neveikti. Ji baigė universitetą, vėliau ir kolegiją. Šiandien Milita yra įmonės „Milijonė“ vadovė, darbuojasi ir finansinių sprendimų agentūroje. Mergina konsultuoja žmones apie taupymą, investavimą, paskolas, finansines išmokas atsitikus nelaimingiems atsitikimams. 

Kolegių ir draugių „Milijonė“

Jau metai, kai Milita su drauge įkūrė buhalterinių paslaugų įmonę – mažąją bendriją „Milijonė“. Galvodamos pavadinimą sudėjo abiejų vardų (Milita ir Jonė) pirmuosius skiemenis. „Mes ir kolegės, ir kurso draugės. Kartu studijavome psichologiją, vėliau sugalvojome gilintis į finansus ir Kauno kolegijoje mokėmės buhalterinės apskaitos. Baigusios mokslus pačios susikūrėme sau darbo vietas“, – pasakoja Milita. Paklausta, ar nebuvo sunku įkurti savo įmonę, ji sako, kad svarbu žinoti, ko nori, o merginos tai žinojo, tad iš visų sulaukė pagalbos ir palaikymo. Klientų merginoms netrūksta, tik spėk suktis.

„Kaip suspėjate darbuotis net dviejuose darbuose?“ – klausiu Militos, o ji pasakoja dažnai dirbanti iš namų, bet kai reikia, važiuoja į biurą. Tiesa, į finansinių sprendimų agentūros biurą vyksta dažniau. „Karantinas mus išmokė dirbti iš namų ir ši praktika pasiteisina“, – sako mergina. Pasiruošti kelionei į darbą jai padeda slaugytojos padėjėja, o mama kas rytą atvažiuoja pavėžėti. „Negaliu pati vairuoti, nes po nelaimės pažeistos mano rankos“, – pasakoja Milita.


Nelaime pasibaigusi kelionė

Kokia nelaimė Militą privertė sėsti į neįgaliojo vežimėlį? „Buvo 2005-ieji, aš, 17 metų mergaitė, su draugėmis važiavau iš vienos jų gimtadienio, – pasakoja ji. – Jaunas vairuotojas nesuvaldė automobilio.“ Milita nukentėjo labiausiai – kaklo srityje lūžo stuburas. Po traumos ji dienas leido reanimacijoje, kvėpavimą palaikė aparatas, turėjo iš naujo mokytis savarankiškai kvėpuoti. Medikai baiminosi, kad mergina nevaldys ir rankų, bet jos po truputį atsigavo, tik pirštai liko sulenkti.

Milita kurį laiką gyveno viltimi: „Atsistosiu, eisiu. Na, dar ne šiandien, bet eisiu.“ Trys pirminės reabilitacijos mėnesiai padėjo susivokti. „Žinojau – ką per tuos tris mėnesius pasieksiu, tą ir turėsiu“, – pasakoja mergina. O mokytis reikėjo kone kiekvieno judesio. Militai teko iš naujo įgusti apsirengti, nusiprausti, net valgyti ir rašyti. Kompiuterį ir šiandien ji spaudo sulenktų pirštų sąnariais. Buvo sunku, bet mergina užsispyrė ir 12 klasę užbaigė namuose nuotoliniu būdu. Vėliau dalyvavo profesinės reabilitacijos programoje, įgijo verslo administravimo profesiją.


Nemoku nieko neveikti

Grįžusi namo Milita pusę metų nieko neveikė, tačiau toks gyvenimas jai netiko. „Nemoku nieko neveikti. Niekada nemokėjau“, – prisipažįsta mergina.

Prisiminusi studijas Vytauto Didžiojo universitete Milita pasakoja, kad mokytis buvo įdomu ir nesunku, nes aplinka universitete pritaikyta judantiems neįgaliojo vežimėliu. Dekanas Jonas Ruškus skirdavo labai daug dėmesio žmonėms su negalia. „Būdavo, kad dėl dviejų žmonių rateliuose pakeisdavo auditoriją“, – prisimena Milita. Studijuodama ji gavo valstybės paramą, skirtą žmonėms su negalia.

Mergina sako, kad psichologijos studijos jai daug davė – išmoko paleisti anksčiau slopintas emocijas. Norėjo dirbti su raidos sutrikimų turinčiais vaikais ir reabilitacijos ligoninėse, į kurias žmonės suvažiuoja atsigauti po sunkių traumų, tačiau greitai įsitikino, kad dirbti psichologe, ypač su vaikais, jai per sunku fiziškai, tad nusprendė vėl studijuoti.

Kauno kolegijoje Milita įstojo į valstybės nefinansuojamą vietą, tačiau kadangi labai gerai mokėsi, vėliau už mokslą mokėti nebereikėjo, netgi gavo stipendiją. Pasakodama apie Kauno kolegiją Milita neslepia nuoskaudų. „Patekti į kai kurias auditorijas buvo sunku, reikėdavo pervažiuoti ne vieną slenkstį, tekdavo prastumdyti stalus ir tik tuomet įvažiuoti. Padėdavo bendrakursiai, o kolegijos vadovybė nesusimąstė, kad galėtų padaryti privažiavimus sėdintiems rateliuose. „Keltuvas yra, bet nežinojome, kaip juo naudotis, niekas nepaaiškino“, – prisimena mergina. Net diplomo pasiimti be draugės pagalbos Milita negalėjo.


Sveikatos bėdos nesitraukė

Ilgai gyvenusi su mama, dabar Milita įsikūrė savarankiškai, bute, kur viskas pritaikyta rateliais judančiam žmogui. Vis dėlto jai reikia padėti. „Be mamos ir slaugytojos padėjėjos pagalbos būtų sunku“, – sako mergina ir pasidžiaugia, kad jai daug padeda ir draugai, kurie kartais tiesiog lieka nakvoti. „Negaliu savarankiškai apsirengti, nusirengti nakčiai, atsigulti į lovą, tad esu dėkinga už pagalbą“, – sako Milita ir pasakoja, kad jai yra tekę ilgai gulėti ligoninėse, patirti daug operacijų. Buvo plyšusi stemplė, dvi savaites negalėjo savarankiškai ryti. Taip pat buvo atsiradusi vidinė pragula, teko operuoti cistą... Tačiau fizinės kančios merginos nepalaužė, ji – optimistė, niekada nenuleidžianti rankų. „Aš žinau, ko negaliu daryti, bet puikiai žinau, ką pajėgiu ir ką galiu, ir tai darau iš visos širdies“, – atsisveikindama sako Milita ir patiki man savo svajonę: šį rudenį ji leisis į tolimą kelionę... Sėkmės tau, Milita!

Eglė KULVIETIENĖ

 

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje