Į priekį veda žinojimas – sustoti negalima

Martinas Baltrušaitis.

Stipresni už negalią
Nustatymai

„Fotoobjektyvas dažnai pamato tai, ko neaprėpia mano žvilgsnis“, – sako Martinas Baltrušaitis, vadybininkas ir fotografas, jau 22 metus judantis neįgaliojo vežimėliu. Nelaimingas atsitikimas pakeitė jo gyvenimą, tačiau nepajėgė atimti noro gyventi aktyviai ir kūrybingai.

Esu gyvas, ir tai svarbiausia

Trauma Martiną ištiko pačioje netikėčiausioje vietoje – pirtelėje, į kurią nuvyko ne švęsti, bet parsivežti šimtadienį minėjusios giminaitės. „Už kažko užkliuvau ir galva trenkiausi į baseino dugną“, – prisimena vyras. Po operacijos jis negalėjo judinti kojų, rankos irgi judėjo sunkiau, pirštai buvo nejudrūs. „Galėjau pulti į neviltį ir sėdėti užsidaręs, bet kartojau sau: esu gyvas ir turiu judėti į priekį!“ – pasakoja Martinas. Jis suprato – stebuklo nebus, nevaikščios, bet privalo išmokti pats atsikelti iš lovos, apsirengti, nusiprausti. Judėti tiek, kad pasiektų savo automobilį ir galėtų nuvažiuoti į darbą. Žinojo – sustoti negali. „Kineziterapeutės padedamas mankštinausi. Kantriai dariau visus pratimus iš eilės. Būdavo nevilties dienų, būdavo, kad laukiu stebuklo, bet iš tiesų viską turėjau padaryti pats, kad ir kaip buvo sunku“, – prisimena Martinas.

Tuo metu jis gyveno Kaune, ketvirtame aukšte be lifto. „Jaučiausi kaip kalėjime, per dvejus metus tik 4 kartus buvau lauke“, – sako vyras. Jo šeima po nelaimės iširo. Po skyrybų Martinas persikėlė į sodo namelį Rumšiškėse, kur gyveno jo mama. Iš ten galėjo išvažiuoti savarankiškai. Nauja galimybė keitė gyvenimą. Martinas susipažino su likimo draugais, pradėjo dalyvauti neįgaliųjų stovyklose. Valakupių reabilitacijos cent­re baigė buhalterinės apskaitos kursus, išmoko vairuoti automobilį su rankiniu valdymu ir pradėjo ieškoti darbo.


Mes jums paskambinsime...

Martinas jau 15 metų sėk­mingai darbuojasi toje pačioje firmoje. „Esu dėkingas, kad darbdaviai manimi patikėjo. Galiu dirbti iš namų ir biure“, – pasakoja vyras. Tačiau pirmąsias darbo paieškas jis prisimena su kartėliu. Radęs darbo skelbimą siųsdavo savo gyvenimo aprašymą, vykdavo į darbo pokalbius. „Prieš nelaimę turėjau savo verslą, tad ir patirties buvau sukaupęs. Labai norėjau dirbti. Tačiau išgirsdavau vis tą patį: „Mes jums paskambinsime“, – vyras prisimena, kad darbdavių skambučio taip ir nesulaukdavo. „Buvo labai skaudu, jaučiau, manimi netiki. Netiki, kad galiu padaryti tiek pat, kiek kiti, bet aš pats žinojau, kad galiu“, – apgailestauja Martinas.

Darbą jam surasti padėjo draugai. Dabar Martinas gyvena Vilniuje, dirba tos pačios įmonės filiale. „Man patinka važinėti į darbą. Namie sėdėti tiesiog nesinori“, – sako jis.

Mūsų pokalbis nukrypsta į naują Martino pomėgį – fotografiją.


400 kadrų ir dėkinga šypsena

Fotografuoti Martinas pradėjo dar būdamas paauglys, bet greitai šią veiklą pakeitė kiti užsiėmimai. Fotografija vėl susidomėjo po daugelio metų. „Dabar visi fotografuoja telefonais. Tą patį dariau ir aš. Patiko“, – šypsosi vyras.

Atsiradus galimybei Martinas įsigijo naudotą, bet profesio­nalią fotografijos įrangą. Pajutęs, kad trūksta žinių, mokėsi iš profesionalų. „Iš pradžių fotografavau bažnyčias, tačiau greitai supratau, kad noriu fotografuoti žmones, noriu bendrauti“, – pasakoja Martinas ir sako, kad norėdamas pagauti vieno ar kito žmogaus nuotaiką, perprasti jo charakterį, užfiksuoti fotoobjektyvu tai, kuo tas žmogus gyvena, bendrauja su juo net po kelias valandas. Projektas „Pirmieji smuikai mėgaujasi“, kurio metu fotografuoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teat­ro orkestro muzikantus, Martinui tikra sielos atgaiva. „Vyresnės smuikininkės labai varžosi dėl savo amžiaus. Praeina valanda, antra, trečia, kol moteris pratinasi prie objektyvo, atsipalaiduoja. Yra tekę padaryti net 400 kadrų. Džiugu, kai pamačiusios nuotrauką nusišypso. Tada suprantu – patiko“, – darbo specifika dalijasi vyras.

Sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje Martinas ne visada žvilgsniu aprėpia vaizdą, kurį nori nufotografuoti. „Bet objektyvas pats pagauna tai, ko nematau“, – sako jis. Pasak jo, jeigu užsakovai ir nustemba pamatę, jog fotografas atvažiuoja neįgaliojo vežimėliu, niekada to nesureikšmina. „Fotografija ne tik praturtino mano gyvenimą. Fotografuodamas, tvarkydamas nuotraukas kompiuteriu tiesiog mėgaujuosi“, – sako Martinas.


Nebijau prašyti pagalbos

Vyras pasakoja, kad Lietuvoje judantiesiems vežimėliais į daugelį vietų dar sunku patekti. Kai norėjo apsilankyti vienoje fotografijos studijoje, kurioje ketino padirbėti, neveikė tame pastate esantis liftas. Būna, kad net keli laipteliai sustabdo. Lankydamasis Lenkijoje vyras nenusivylė nė karto. Varšuvoje net drabužių parduotuvėje rado persirengimo kabiną, kuri buvo pritaikyta žmonėms, judantiems rateliais. „Maloniai nustebino Koperniko muziejus. Ten radau aikštelę su kliūtimis, kurią kiekvienas norintis galėjo įveikti neįgaliojo vežimėliu“, – prisimena jis.

„Džiaugiuosi, kad mūsų žmonės supratingi. Aš ne viską galiu, na, kad ir kuro įsipilti į automobilio baką, – savarankiškai tai daryčiau pernelyg ilgai. Būna sunku pasiekti ir ką nors aukščiau padėtą. Tačiau nebijau prašyti pagalbos ir visada jos sulaukiu. Be žmonių geranoriškumo ir pagalbos neišsiversčiau. Už tai esu visiems dėkingas“, – geros nuotaikos nestokoja Martinas.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje