Intelekto negalios vaikų treneris: dar daug reikia nuveikti, bet nieko čia nėra sunkaus, tereikia norėti

Zenonas Misiūnas išugdė ne vieną specialiosios olimpiados dalyvį.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Zenonas Misiūnas – profesionalus slidininkas, specialiosios olimpiados prezidentas, treneris. 17 metų vadovavo Utenos specialiajai mokyklai-daugiafunkciam centrui, daugiau nei 30 metų treniruoja intelekto negalią turinčius vaikus ir jaunuolius. Treniruotėse, varžybose ir kelionėse į turnyrus svečiose šalyse Zenonas ne tik artimai pažino negalią turinčius vaikus, bet ir įsitikino, kad aktyvus sportas yra pati geriausia neįgaliųjų įtrauktis į visuomenę.

Vaikai trenerį susirado patys

Z. Misiūnas prisimena, kaip intelekto negalią turintys vaikai patys priprašė, kad jis treniruotų ir juos. „Tuo metu dirbau administracinį darbą ir treniravau vaikus Utenos sporto mokyk­loje. Treniruotės vykdavo Saulės stadione. Dažnai matydavau, kaip vaikai iš tuomet Utenoje veikusios specialiosios mokyklos-internato smalsiai žiūrėdavo į besitreniruojančius mokinius“, – pasakoja Zenonas ir priduria, kad visa širdimi jautė, jog šiems vaikams labai norisi sportuoti, tačiau be direktoriaus leidimo negalėjo jų treniruoti. „Iki tol nepažinojau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, bet nuojauta kuždėjo: sportas – jų galimybė išreikšti save“, – prisimena treneris.

Geros mintys prišaukia gerus darbus. Pas Zenoną netikėtai atėjęs minėtos mokyklos–internato direktorius prisipažino, jog mokinukai jam neduoda ramybės, tik ir kalba, kad labai nori treniruotis kaip ir visi vaikai. Ir vis šneka apie trenerį Zenoną.

Z. Misiūnas tada nenujautė, kad šie vaikai jo gyvenimą pasuks sava kryptimi. Ir ne tik jo paties, bet ir dukros Astos, tapusios plaukimo trenere ir treniruojančios ypatingus vaikus. O tuokart jis tiesiog sutiko su direktoriaus pasiūlymu, nes matė noru sportuoti degančias vaikų akutes.

Mokyklos direktorius iš pradžių skyrė dvi valandas, bet vaikų vis daugėjo, tad pridėjo ir valandų. „Negalėjau pasakyti, kad tu, Jonuk, per silpnas, nepajėgsi dalyvauti varžybose. Greit supratau, kad šie vaikai gal ir nepasieks įspūdingų rezultatų, bet padarys tiek, kiek leidžia jų galimybės, ir padarys sąžiningai, be apgaulės“, – pasakoja treneris. Zenonui svarbiausia buvo matyti, kad sportuodami vaikai jaučiasi pakylėti, laimingi.

Jau per pirmąsias varžybas jie nustebino ne tik savo trenerį, bet ir kitus dalyvius. Varžybose dalyvavo mokiniai ir iš bend­rojo ugdymo, ir iš specialiosios mokyklos. „Mano treniruojami vaikai, anksčiau niekada nesportavę, pasiekė tokių puikių rezultatų, kad net pralenkė kitus varžybų dalyvius“, – pasakoja treneris.

Zenonas prisimena dažnai išgirsdavęs klausimą, kaip jis geba taip sėkmingai tvarkytis su būriu vaikų, turinčių įvairių raidos sutrikimų. Į tai jis atsakydavo: „Man jie tokie pat sportininkai, kaip ir kiti. Neturiu jokios specialios metodikos. O ir nereikia.“


Įgavę pasitikėjimo pasijuto oresni

2000 metais tapęs Utenos specialiosios mokyklos-internato direktoriumi Z. Misiūnas pradėjo treniruoti tik specialiųjų poreikių turinčius vaikus. „Kuo labiau juos pažinau, tuo geriau supratau, kad šie vaikai geriausiai gali save išreikšti per kūno kultūrą ir sportą. Žinoma, dailė, keramika, muzika, įvairūs rankų darbai taip pat labai naudingi, tačiau treniruotės, sporto varžybos mano auklėtiniams padėjo tapti savarankiškesniems, oresniems, jie išmoko pasitikėti savimi“, – pasakoja Zenonas. Jis matė, kad turintys specialiųjų poreikių vaikai vėliau subręsta, jiems trūksta savarankiškumo, dažnai ir baigusiems mokyklą ilgai reikia pagalbos, palaikymo. Tačiau sportininkai greičiau tampa savarankiški, lengviau įsikuria. „Aš jais didžiuojuosi“, – sako Zenonas ir pasakoja apie vieną savo auklėtinį.

Tadas pradėjo sportuoti dar mokydamasis specialiosios mokyklos pirmoje klasėje. Iš pradžių jis buvo nedrąsus, bet ištvermingas, atkaklus. Tapo ilgų distancijų bėgiku, pasiekė puikių rezultatų. Baigęs specialiąją mokyklą vaikinas sėkmingai kabinosi į gyvenimą. Dabar dirba baldų įmonėje ir toliau sportuoja. „Stebėdamas, kaip keitėsi šis vaikinas, supratau, kaip svarbu vaikams, turintiems intelekto negalią, sudaryti sąlygas atsiskleisti. Jiems sunku išmokti bendrojo ugdymo dalykus, jie vėliau subręsta negu bendraamžiai, tačiau piešdami, lipdydami, sportuodami tampa savimi, atsiskleidžia jų galimybės ir vėliau jiems daug paprasčiau kabintis į gyvenimą“, – sporto nauda neabejoja Zenonas.


Kelionėse po pasaulį – neįkainojamos pamokos

Z. Misiūnas sako matęs, kaip svarbu šiems vaikams suteikti kuo daugiau socialinių įgūdžių. „Visi mano sportininkai važiuodavo ir ateityje važiuos į įvairiose užsienio šalyse vykstančias varžybas, olimpiadas. Tačiau svarbu ne tik varžybos. Keliaudami po pasaulį jie ne tik patiria daugybę įspūdžių, bet ir išmoksta orientuotis oro uostuose, sužino, kaip elgtis aukščiausios klasės viešbučiuose, restoranuose ar per susitikimus su aukštais pareigūnais. Viso to neišmoksi per pamokas ar pratybas“, – tikina treneris.

Zenonas sako, kad tokiose kelionėse jis iš naujo pažindavo savo auklėtinius ir sužinodavo apie netikėtai atsiskleidusias jų galimybes. „Nustebdavau! Nesitikėdavau, kad mano vaikai gali taip puikiai orientuotis, – prisipažįsta Zenonas ir prisimena vieną nutikimą tarptautiniame Maskvos oro uoste. – Skridome iš lengvosios atletikos čempionato. Domodedovo oro uoste vieną mūsų vaikinuką muitinės pareigūnai kažkodėl sumanė išsivesti. Nesupratome kodėl. Turėjome skubėti į lėktuvą. O lėktuvo į Vilnių vartai buvo kitoje oro uosto pusėje. Siaubingai nervinausi. Aurimui 20 metų, bet vaikino mąstymas lėtesnis negu bendraamžių. Kas bus? Lėktuvas nelauks. Ir staiga matau: per visą oro uostą lekia Aurimas ir lekia tiesiai į mus. Vaikinas nemokėjo rusų kalbos, tačiau, kaip vėliau pats sakė, žinojo žodį „Lithuania“ – ir susikalbėjo!“ Aurimas, kaip ir kiti Zenono auklėtiniai, turėjo patirties tarptautiniuose oro uostuose ir nesutriko patekęs į keblią padėtį.

Apie savo auklėtinius treneris gali pasakoti be galo, jis atsimena visų vardus, laimėjimus. Gaila tik, kad specialioji mokyk­la-internatas, vėliau tapusi ir daugiafunkciu centru, buvo reorganizuota, sporto būrelis uždarytas ir dabar treniruočių baze tapo metalinis garažas...

Zenonas džiaugiasi ir didžiuojasi, kad su tokia pat meile ypatingiems vaikams dirba ir jo dukra plaukimo trenerė Asta: „Mums dar daug reikia nuveikti, kad vaikai, turintys intelekto negalią ar kitokių raidos sutrikimų, jaustųsi visaverčiais visuomenės nariais. Ir nieko čia nėra sunkaus. Tereikia norėti.“

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje