Įkvepiantys susitikimai su kitokio gyvenimo mokytojais

Į projekto „Draugystė veža“ sumanytojos Žydrės Gedrimaitės klausimus atsako ir savo stiprybėmis dalijasi Inga Filipovič ir Irmina Beneševičiūtė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Socialinio projekto „Draugystė veža“ sumanytojos Žydrės Gedrimaitės ir Neįgaliųjų reikalų departamento iniciatyva mėnesį trukęs turo „Stiprybė tavyje“ žygis per Lietuvą kvietė į unikalius patirtinius susitikimus su neįgaliaisiais. Savo kelionę Alytuje pradėję šio turo dalyviai lankėsi Tauragėje, Ukmergėje, Marijampolėje, Rokiškyje, Vilniuje, o į baigiamąjį susitikimą su visuomene juos pakvietė Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė. Šiuose susitikimuose negalią turintys žmonės dalijosi savo patirtimi, linksmomis ir įkvepiančiomis gyvenimo istorijomis, pasakojo apie kasdienius iššūkius ir kvietė pabandyti įsijausti į jų situaciją. 

Patirtiniai susitikimai ir stebinantys netikėtumai

Šešerius metus besitęsiantį projektą „Draugystė veža“ žino daugelis. Iš pradžių Delfi portale, vėliau LRT televizijoje pasirodę reportažai pasakojo neįgaliųjų ir negalios neturinčių žmonių draugystės istorijas, dalijosi jų kelionių po Lietuvą potyriais, džiugino įspūdžiais iš įvairiose pasaulio šalyse vykusių „Eurovizijos“ koncertų. Pasak šios iniciatyvos sumanytojos Ž. Gedrimaitės, per šiuos metus susikūrė drąsi, veržli, stipri kelis šimtus žmonių vienijanti bendruomenė, kurioje išnyko visos ribos tarp galios ir negalios – jos nariai susitinka, keliauja, džiaugiasi vienijančia bendryste. Idėja pasidalyti šios bendruomenės modeliu tapo naujos iniciatyvos pradžia – projekto „Draugystė veža“ turai „Stiprybė tavyje“ ėmė lankytis įvairiuose šalies miestuose, rengti susitikimus su jų gyventojais, suteikti jiems galimybę pažinti, pajausti negalią turinčių žmonių gyvenimą, jų akimis į pažvelgti kasdienius iššūkius ir visa tai išgyventi ne per gailesčio, o pasididžiavimo šių žmonių valia, ryžtu, pasitikėjimu savimi ir netgi sveiko humoro prizmę.

Kiekvienas iš septynių susitikimų buvo panašus į prieš jį vykusį, tačiau ir visai kitoks. Keitėsi ne tik į skirtingus miestus vykusių pašnekovų komanda, bet ir pokalbių temos. Ž. Ged­rimaitė sako, kad temą, kuria bus kalbama, lektoriai sužinodavo tik likus porai valandų iki renginio. Toks spontaniškumas susitikimams suteikdavo daugiau tikrumo ir nuoširdumo. Pokalbį netikėta linkme neretai pakreipdavo ir provokuojančios renginių vedėjos Ž. Gedrimaitės replikos arba klausimai, paskatindavę atvirai prabilti apie labai asmeniškus dalykus.

Siurprizais stebino ir patys pašnekovai. Irma Jokštytė netikėtai atsivežė sintezatorių ir šmaikštų pasakojimą apie tamsos pasaulį paįvairino savo kūrybos daina, kuria bandė atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“ Prieš paragindama patiems išbandyti neįgaliojo vežimėlį Rūta Kupčinskaitė per susirinkusiųjų rankas pasiųsdavo dukrelei nupirktą žaislą – rateliuose sėdinčią Barbę. Ne mažiau nuostabos sukeldavo ir Irminos Beneševičiūtės valia – nusprendusi siekti mokslų daktaro laipsnio į doktorantūrą mergina įstojo... iš aštunto bandymo ar tai, kad Roberta Orlauskaitė turi net aštuonias kojas, tiksliau – kojos protezus. Ne kiekvienas gali įsivaizduoti, kaip po pasaulį keliauja nereginti Irma ar cerebrinį paralyžių ir regėjimo negalią turintis Martynas Vitkus, kaip svajones realybe paverčia žemaūgė Reda Aurylaitė ar kaip kvėpuoja su triskart didesnės nei pagal kūno proporcijas turėtų būti širdies suspaustais ir nefunkcionuojančiais plaučiais gyvenanti Inga Filipovič.

Ne tik šios, bet ir kitų turo „Stiprybė tavyje“ pašnekovų istorijos – unikalios ir įkvepiančios, drąsinančios niekada nenuleisti rankų ir siekti savo svajonių. Įsiminė Ž. Gedrimaitės mintis, kad aplinkinių požiūrį į bet kurį žmogų pirmiausia formuoja jo paties požiūris į save.

Snieguolė Butrimavičienė su savo globojamomis merginomis.

Negalios „privalumai“

Daugelis šių susitikimų prasidėjo dviejų šmaikštuolių – Aistės Krušinskaitės ir I. Jokštytės pašnekesiu. Abi merginos drąsios, veiklios, kūrybingos asmenybės. Negalia nesuvaržė jų noro gyventi įdomiai ir visavertiškai. Merginų prisistatymas irgi buvo visai kitoks, nei tradiciškai įsivaizduojamas pasakojimas apie regos ar judėjimo negalią turinčių žmonių gyvenimą. Merginos sako norinčios paneigti visuomenės nuomonę, kad iš negalios ištiktų žmonių nereikia nieko tikėtis.

Aistė vairuoja automobilį ir kelyje praleidžia daug laiko, todėl yra įpratusi ir prie kelių policijos rengiamų reidų, ir prie netikėtų patikrinimų. „Manęs pareigūnai nebaudžia, – šypsosi Aistė. – Pirmą kartą sustabdė per kažkokį reidą. Buvo tamsu, policininkas turėjo prožektorių ir pašvietęs į automobilio saloną pamatė mano ratus. Suglumęs žiūri į mane, į vežimėlį ir klausia: „O tai teises bent turit?“ – „Žinoma, turiu“, – atsakiau ir padaviau vairuotojo pažymėjimą. Kitą kartą mane sustabdė kai viršijau leistiną greitį. Procedūra – ta pati: vakaras, prožektorius, ant sėdynės išardytas neįgaliojo vežimėlis. Pažvelgęs į mano vairuotojo pažymėjimą, nė neužsiminęs apie galimą baudą, policininkas jį grąžino tepasakęs: „Imkit, važiuokit, bet nebelėkit, jau ir taip jums bėda.“

Šmaikščiai apie Indijoje patirtus nuotykius pasakojusi Irma pasidžiaugė: „Nematymas man netrukdo nueiti į tokias vietas, kur matydama nenueičiau.“ Vieną rytą pasivaikščioti išėjusi ir kažkur nuklydusi mergina užuodė gaminamo maisto kvapą. Ne iš karto suprato, kad tai ne kavinė ar kitokia maitinimo įstaiga. „Ten vietiniai žmonės gaminasi maistą, susirenka pabūti, pavalgyti kartu. Jeigu matytum, niekada neužeitum, bet aš juk nematau... Užėjau, paklausiau: „Ar galima su jumis pavalgyti?“ Išgirdau atsakymą: „Taip, mes esame broliai ir seserys. Ko norėtum – kiaušinienės ar daržovių?“ Kiaušinienę pasirinkusią Irmą pasodino ant dėžės, kita dėžė atstojo stalą. Kai kiaušinienė buvo iškepta, mergina pasiteiravo, gal šeimininkai turi šakutę. Neigiamo atsakymo sulaukė ir į klausimą apie šaukštą. „Mes valgom su rankom“, – paaiškino jie. Paprašyti servetėlių vietiniai gyventojai, pasidomėję, kas tai yra, surado popieriaus lapą. Susimokėjusi už pusryčius mergina tik pasidžiaugė dar vienu netikėtu potyriu, o jos besiklausantys renginio dalyviai – nevaržoma Irmos drąsa priimti ir mėgautis gyvenimo siūlomomis galimybėmis.


Nori patys prisiimti atsakomybę

Turo „Stiprybė tavyje“ dalyviai pasakojo ir apie kitokią drąsą – apsisprendimą užverti globos įstaigų duris ir mokytis patiems prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Neįgaliųjų reikalų departamento įgyvendinamo projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalyviai dalijosi patirtimi apie pagalbą šiems žmonėms priimant sprendimus, padedant įsidarbinti, apie grupinių gyvenimo namų ir apsaugoto būsto privalumus, socialinėse dirbtuvėse įgyjamus darbo įgūdžius ir džiaugsmą gavus pirmąjį atlygį.

Kaune įsikūrusios VšĮ „Tapk laisvas“ steigėja Snieguolė But­rimavičienė į šiuos susitikimus atvažiuodavo kartu su apsaugotame būste gyvenančiomis, socialinėse dirbtuvėse dirbančiomis merginomis, kurios kaskart atveždavo jų pačių iškeptų gardėsių. Jaudino ir atviri bei nuoširdūs jų pasakojimai apie savo išgyvenimus, ir spontaniškai gimę Ž. Gedrimaitės pažadai porai iš jų padėti susitikti su jas palikusiomis mamomis. Merginos tikino, kad išėjusios iš globos namų jaučiasi daug geriau ir svajoja apie visišką savarankiškumą.

Iš esmės pasikeitė ir Vilniuje, „Pirmo blyno“ restorane, įsidarbinusių neįgalių žmonių gyvenimas – jie labiau pasitiki savimi, atsiskleidė jų gebėjimai, atsirado perspektyvų ateičiai. Pasijusti svarbiais ir naudingais psichosocialinę negalią turintiems žmonėms padėjo VšĮ „Rastis“ – 15 socialinėse dirbtuvėse dalyvaujančių neįgaliųjų užsiima maisto ruošimu, konditerija, valo patalpas. Jautriai apie bendrystę su negalią turinčiais žmonėmis Utenoje pasakojo Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos sesuo Paulina, darbo su neįgaliais žmonėmis patirtimi dalijosi Kauno „Arkos“ bendruomenės gyvenimo namų atstovai.

Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas projekto „Draugystė veža“ iniciatoriams dėkojo už prasmingus renginius, rodančius kelią, kuriuo visi turime eiti, kad keistųsi visuomenės požiūris į neįgaliuosius, kad diskusijos dėl jų įtraukties į bendruomenę mus ne priešintų, o vienytų, kad vieni kitus priimtume su rūpesčiu ir meile. Su šiomis mintimis tikriausiai sutinka visi, susitikę su turo „Stiprybė tavyje“ lektoriais – kitokio gyvenimo mokytojais.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt