„Esu atradusi savo kelią“

Loreta Stašinskienė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Pagėgių neįgaliųjų draugijos pirmininkė Loreta Stašinskienė visada pasitempusi, geros nuotaikos. Nežinodamas net neįtartum, kad ji turi tiek ligų ir negalių, jog net suskaičiuoti sunku. Moteris sako niekada nesiskundžianti, o į priekį veda tikėjimas, kad viskas bus gerai, ir aktyvi veikla.

Bėdos – viena po kitos

L. Stašinskienė su sveikatos problemomis susidūrė jau vaikystėje – nuo gimimo turėjo odos ligą psoriazę. Dėl to tekdavo nemažai laiko gydytis ligoninėje, nes ligai paūmėjus atsiverdavo netgi žaizdos. Būdama 10 metų Loreta susirgo klausos nervų uždegimu ir liko beveik kurčia. Laimei, po ilgo gydymo klausa atsistatė iki II laipsnio. Šiuo metu jai girdėti padeda šiuolaikiškas klausos aparatas. Vis dėlto didžiausios bėdos laukė ateity. Kai moteris jau buvo ištekėjusi, pagimdžiusi vaikus, labai stipriai susirgo ir niekas negalėjo pasakyti, kas jai yra. Tuo metu, 1992 metais, jau buvo daromos pirmosios kompiuterinės tomografijos. Tyrimas parodė, kad moters galvoje yra didžiulių krešulių, cista. Šie dariniai spaudžia smegenis ir sukelia nepakeliamą galvos skausmą, koordinacijos sutrikimus. Daktarai operaciją daryti atsisakė – minėti dariniai tokiose vietose, kad yra didžiulė tikimybė likti visiškai paralyžiuotai ar netgi mirti. Loretai teko susitaikyti su nuolatiniais skausmais, galvos svaigimu, su tuo, kad gali bet kada nualpti. Vargina ir šokinėjantis kraujospūdis, silpnumas. „Kitą dieną būna labai sunku eiti į darbą – užei­na toks skausmas, spaudimas galvoje, pykinimas... Baisu, kad neatsitiktų kas nors blogiau“, – atvirauja L. Stašinskienė. Gelbsti tik vaistai, kuriuos moteris jau išmoko pasirinkti ir dažniausiai ligą suvaldo. Deja, lyg šito dar maža, prasidėjo širdies angina, o pernai ištiko priešinsultinė būklė – viena moters kūno pusė yra apmirusi.


Patyrė patyčių

Tie, kurie pažįsta L. Stašinskienę, turbūt sunkiai patikėtų, kad ši aktyvi moteris nuolat gyvena su tokiais sunkumais. O ir pati Loreta sako nepasiduodanti – eina, stengiasi, mankštinasi – gyvena visavertį gyvenimą.

Vis dėlto moteris neslepia, kad būna labai sunkių minučių. Ir ne tik fiziškai. Dėl savo odos ji patyrė labai daug patyčių, vaikystėje neturėjo draugų. „Mokykloje manęs niekaip kitaip nevadindavo, kaip „skūra lupa“, – prisimena moteris. O ir dabar būna žmonių, kurie nenori arti sėdėti, vengia prisiliesti – kad kartais neužsikrėstų. Tai būna skaudu. Ir vyro giminė jos nepalaikė – kokią čia ligotą susirado. L. Stašinskienė sako iki šiol didesniuose susiėjimuose jaučianti diskomfortą, netgi baimę kalbėti – atrodo, kad kas nors pasityčios, šaipysis. Vargino ir klausos bėdos. Mokykloje buvo labai sunku mokytis, nes blogai girdėdavo, ką sako mokytoja. „Bet užsiauginau skūrą. Ir dabar į daug ką jau nekreipiu dėmesio“, – sako Loreta.

Deja, sveikatos problemos nesitraukia, tik sudėtingėja – psoriazės veikiami sausėja visi organai ir dėl to blogėja jų veikla. Šiuo metu bene aktualiausia bėda – išsausėję akių dugnai. Vieną akį jau operavo, dėl kitos – nežinia. Gydytojai pasakė, kad jei visiškai neliks ašarų, prasidės glaukoma, gresia apakimas. Pradeda skaudėti ir sąnarius.


Tarp žmonių su negalia – savo vietoje

Loreta gimė Šilutės rajone, Gardamo kaime. Labai norėjo būti siuvėja, bet mama negalėjo išleisti į mokslus. Įgijo sodininkės-daržininkės specialybę ir 2 metus dirbo šiltnamiuose. Paskui ištekėjo ir persikėlė į Pagėgius. Tuomet įsidarbino siuvykloje. Kai įmonė paskelbė bankrotą, moteriai jau buvo nustatyta negalia, tad liko namuose, prižiūrėjo vaikus. L. Stašinskienė tą laiką prisimena kaip itin sudėtingą – tuomet jai buvo sunku net vaikščioti. Buvo pasklidusios kalbos, kad netrukus mirs. Laimei, pateko pas profesorių, kuris pasakė, kad tokia savijauta – nuo vaistų. Liepė juos visus išmesti ir parašė tinkamus.

Anksčiau Pagėgiai priklausė Šilutės rajonui. Šio rajono neįgaliųjų draugija pradėjo kviesti ateiti – tai labdarą reikia išdalinti, tai dar ką padaryti. Moteris sako, kad taip ją norėjo ištempti iš namų. Kai Pagėgiai atsiskyrė, pasiūlė jai vadovauti neįgaliųjų draugijai. L. Stašinskienė iš pradžių atsisakė – galvojo, kad nesugebės. Tačiau ją ramino, žadėjo pagalbą. Taip ir įvyko. Pamažu naujoji pirmininkė išmoko viską – dirbti kompiuteriu, tvarkyti dokumentus, rengti paraiškas. Ir štai jau 20 metų dirba šį darbą. „Aš esu atradusi savo kelią – tarp žmonių su negalia, tarp tokių pačių. Džiaugiuosi, kad esu mylima, gerbiama, – dalijasi mintimis L. Stašinskienė. – Jei man tektų nebeiti į darbą, jei sveikata pablogėtų, tikriausiai būtų depresija, kiltų visokių minčių.“ Ypač tai pajuto per karantiną.


Darbas skatina pasitempti

„Aš išeinu, kasdien turiu planą, ką padaryti: tam paskambinti, ten nuvažiuoti, tą palydėti, tuos dokumentus sutvarkyti. Įsisuki į darbą, prasiblaškai, jautiesi sveikas žmogus. Be to, kai dirbti, nežūva atmintis“, – darbo pliusus įvardija moteris, mat gydytojai minėjo, kad pagal jos diagnozę galėtų normaliai nebekalbėti, net nebevaikščioti.

Loreta neslepia, kad buvo ir sunkių dienų draugijoje, ypač kai reikėjo 6 kartus persikraustyti. Buvo labai sudėtinga, kai reikėjo rūpintis vyru, kuris 12 metų sirgo vėžiu. Ji sako kartais pagalvojanti, kad nusibodo dirbti su dokumentais. Kadencija baigiasi – galėtų ramiai imtis kokį žmogų prižiūrėti. „Norėčiau ateiti į užimtumo kambarį, pasiūti, padaryti rankdarbius, atsikvėpti. Dabar tam nebelieka laiko“, – svarsto L. Stašinskienė.

Vis dėlto moteris sako savo gyvenimo kitaip neįsivaizduojanti ir darbo valandų neskaičiuojanti: „Turiu pareigos jausmą – aš turiu padaryti. Nors ir labai skauda, vis tiek einu, dirbu. Jei pamatau, kad darbe kažkas nepadaryta, pati padarau.“ Po pietų Loreta dar bėga į kitą darbą – globoja psichikos negalią turintį vyrą. Dar namuose laukia daržai, šiltnamis. „Barbė devyndarbė, – juokiasi L. Stašinskienė. Paklausta, iš kur randa jėgų, atsako: – Žmonės su negalia yra stipresni – kiti nepakelia skausmo, o mes užsigrūdinę.“ Ji laikosi nuostatos darbe niekada neparodyti, kad sunku – vadovas negali būti surūgęs, piktas, be energijos. Kartais net sulaukia pastabų: „Kai tu eini su šypsena, mums būna taip gėda, kad vis dejuojam.“


Ligą valdyti padeda nusiteikimas

L. Stašinskienė džiaugiasi, kad jau užaugino vaikus (dvynes dukras ir sūnų), turi mylintį anūką ir laukia netrukus gimsiančio dar vieno. Dabar daugiau laiko gali skirti sau ir savo sveikatai. „Išmoksti gyventi su liga, prisitaikai – kaip yra, taip yra“, – ramiai savo bėdas dėlioja moteris. Jos taktika – sakyti sau: „Man viskas gerai.“ Loreta įsitikinusi – tai išties padeda: nepuoli į pesimizmą, į sielvartą, įgauni optimizmo.

„Aš ir žmonėms sakau: nesijaudinkit, viskas turi būti gerai. Reikia atsisėsti, ramiai pagalvoti ir tikrai – tuomet viskas būna gerai, – sako Pagėgių neįgaliųjų draugijos pirmininkė. – Yra kaip yra, nieko nepakeisi, bet kaip gyvensi, priklausys nuo to, kaip išmoksi ligą valdyti. Jei tai mokėsi, gyvensi ilgai. Jei pradėsi panikuoti, ligos tik progresuos.“

Aurelija BABINSKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt