„Tokio dėmesio dar nebuvau patyręs“

Spektaklyje „Dantenija“ aktorius Karolis Maiskis vaidina kartu su intelekto negalią turinčiais jaunuoliais.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Klaipėdos dramos teatre ir „Taško teatre“ vaidinantis aktorius Karolis Maiskis su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, artimai susidraugavo kurdamas pjesę „Dantenija“. Vėliau joje vaidino kartu su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos Viltis“ teatro „Drugelis“ aktoriais. Jie ne tik tapo ištikimais Karolio draugais, gerbėjais, bet daug ko išmokė ir patį aktorių, ir jo kolegas. Ši pažintis su negalią turinčiais žmonėmis Karoliui buvo ne pirmoji, bet labai svarbi...

Neįgalieji vaidino jauniesiems šauliams

Karolis tuomet buvo Tauragės šaulių būrelio narys. Jaunieji šauliai padėjo Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro darbuotojams pernešti baldus. Atsidėkodami centro lankytojai mokiniams parodė trumpą spektak­liuką. Tada Karolis pirmą kartą susidūrė su vyresniais neįgaliais žmonėmis. „Buvo įdomu, netikėta. Aš tarsi ūgtelėjau, iš arti pamatęs, kad neįgaliųjų gyvenimas toks, kaip ir mūsų visų, kad jie gali daryti tą patį, kaip ir mes, tik šiek tiek kitaip“, – sako vaikinas.

Aktorius turi sutrikusio intelekto giminaitį, tačiau vaikystėje net nesuprato, kad šis žmogus kitoks. Vėliau aplinka, bendraamžiai nutolino jį nuo minčių apie negalią, o susitikimai Neįgaliųjų reabilitacijos centre vertė susimąstyti. Tada vaikinas negalėjo nujausti, kokių neįtikėtinų susitikimų dar bus jo kelyje.


Kalėdų Seneliui vaidinti nereikėjo

Karolis kelis kartus yra buvęs Kalėdų Seneliu. „Visą savaitę vaidinau vaikams, buvau išsisėmęs, pavargęs, nes kiekvieną kartą turėdavau sugalvoti, kaip persikūnyti į tokį Kalėdų Senelį, kad mažieji juo nesuabejotų, kaip juos padrąsinti, kad deklamuotų eilėraščius, ką tokio padaryti, kad patikčiau vaikų tėvams“, – prisimena aktorius. Kai Karolį pakvietė pabūti Kalėdų Seneliu intelekto sutrikimų turintiems suaugusiems žmonėms, jis suglumo. „Jie gi žinos, kad aš tik vaidinu Kalėdų Senelį. Argi bus įdomu? Ir ką turėsiu daryti, kad patikčiau?“ – nedavė ramybės mintys. Bet atėjęs į salę, kurioje jo laukė intelekto sutikimų turintys žmonės, Karolis nurimo. „Pajutau, kad neturiu lankstytis, tupinėti kaip apie vaikus, vaidinti superherojų Kalėdų Senelį. Buvau savimi, ir mane priėmė labai nuoširdžiai, džiugiai, drįstu sakyti, pagarbiai. Mes žaidėme įvairius žaidimus, juokėmės. Buvo smagu. O paskui galvojau, kad šių žmonių visuomenė dar nesupranta – ar gal per mažai stengiasi suprasti?“ – mintimis dalijasi aktorius.


Tapome scenos partneriais

Karolį ir jo žmoną aktorę Samantą Pinaitytę-Maiskienę pasikvietė Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos Viltis“ teatro „Drugelis“ vadovė Laura Šakurskytė-Žilinskienė ir paprašė parašyti pjesę apie... odontologiją. Aktoriui režisierės mintis patiko. Laura buvo sumaniusi, kad pjesėje kartu su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis turėtų vaidinti ir profesionalūs aktoriai. Taip „Drugelio“ teatrui būtų buvę lengviau patekti į profesionalų scenas.

Karolis neslepia – šis darbas tapo dideliu iššūkiu. „Rašiau pjesę, o žmona buvo mano kritikė, patarėja. Dalijausi kūrybinėmis mintimis ir su režisiere, ir su visais aktoriais“, – prisimena jis. Karolis sako, kad jis ir jo kolegos, jauni „Taško teatro“ aktoriai, buvo pratę dirbti be poilsio, galėdavo repetuoti visą dieną, net naktį, tiesiog gyveno teat­ru. Per repeticijas iš arčiau pažinęs neįgalius aktorius K. Maiskis pamatė, kaip jie moka mėgautis tuo, ką daro. „Iš jų išmokau, kad skubėdamas nelabai kur nubėgsi, bet praleisi tas akimirkas, kai gali tiesiog pasidžiaugti, pamąstyti, pabūti. Jie man padėjo suvokti, kad gyvenimas nėra vien spektaklis, kad maži džiaugsmai – pražydusi gėlė, debesėlis, plaukiantis dangumi, draugo šypsena ar kiti panašūs dalykai, kurių mes per savo darbus nepastebime, yra ne mažiau svarbūs, kaip ir tie mūsų darbai“, – pasakoja Karolis. Pasak jo, neįgalieji vaidindavo tada, kai nuotaika būdavo gera, jie nieko nedarė per prievartą. „Dar kai rašiau pjesę, pajutau tokį jų požiūrį. Jie sakydavo, kad norėtų vaidinti tokioje pjesėje, kur į sceną galėtų pasikviesti vaikus, kad šie pajustų, kokia ta teatro magija. Man tas noras labai patiko“, – neslepia aktorius.

Pjesės turinys Karoliui gimė savaime. Kai parašė pusę kūrinio ir skaitė pjesę „Drugelio“ teatro aktoriams, šie prašėsi bakterijų ir virusų vaidmenų. Supratęs, kokie vaidmenys būtų patrauklūs šiems aktoriams, Karolis jiems kūrė scenas, rašė dia­logus. Stengėsi, kad jie turėtų veiklos scenoje, galėtų kuo daugiau pasireikšti.

Spektaklyje vaidino ir Karolis, ir jo žmona Samanta. „Aš vaidinau vieną iš odontologo įrankių – Gręžių. Per repeticijas jaučiausi atsakingas, žinodamas, kad šalia manęs scenoje vaidina žmogus, turintis intelekto sutrikimą, bet, mano nuostabai, per spektaklį aktoriaus negalios nesijausdavo. Mes tapdavome tiesiog scenos partneriais. Režisierė prieš kiekvieną spektaklį pasakydavo: „Viskas bus gerai“, padėdavo jiems pasikartoti tekstą. Ir daugiau nieko nereikėjo. Mes jausdavome vieni kitus, o įtampa vis mažėjo...“ – pasakoja Karolis.


Nebijo atvirai rodyti jausmų

„Drugelio“ teatro aktoriams bendras darbas su profesionalais buvo gera patirtis. „O svarbiausia, – sako Karolis, – mes tapome draugais. Turiu daug pažįstamų socialiniame tinkle Face­book, iš kurių niekada nesulaukiu tokių šiltų žinučių: „Kaip gyveni?“, „Ką dabar veiki?“, „Mes tavęs pasiilgome“, o buvę mano scenos partneriai rašo, domisi, parodo, kad aš jiems esu svarbus. Moko mane atsakyti tuo pačiu.“

Karolis sako, kad naujieji jo draugai yra įpratę atvirai rodyti jausmus ir todėl su jais lengva bei paprasta bendrauti. Paklaustas, ar ateityje ketina vaidinti su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis, aktorius atsako, kad galvoje sukasi daug minčių, idėjų, o naujai pjesei siužetą gal pasiūlys patys „Drugelio“ teatro aktoriai... O dabar tiesiog visiems patinka vaidinti „Danteniją“. Kad tik karantinas greičiau baigtųsi...

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt