Kūrėme filmą ne apie akluosius, o kartu su aklaisiais

Dokumentinio filmo „Neregėta Europa“ stop kadre – Žydrūnė ir Irma.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Dokumentinio filmo „Neregėta Europa“ režisierė Akvilė Gelažiūtė ir operatorius Martynas Norvaišas sako, kad šio filmo kūrimas keitė juos pačius, jų požiūrį į regos negalią turinčius žmones. Šis darbas buvo tarsi mokykla, kurią išėję viską, kas yra aplinkui, jie pamatė kitu žvilgsniu. 

Akvilė Gelažiūtė.

Be gailesčio, bet supratingai

Pasakodama filmo atsiradimo istoriją Akvilė prisimena, kaip užsimezgė ryšys su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). „Filmo prodiuserė Kristina Ramanauskaitė kartu su Kristupu Saboliumi ir Ignu Jonynu prieš tai dirbo prie vaidybinio filmo „Nematoma“. Kristina įsitraukė į šią temą ir pradėjo kalbinti prisijungti ir mane. Man tai pasirodė didžiulis iššūkis, nes tai buvo pirmoji mano pažintis su negalia“, – pasakoja režisierė. Akvilė prisipažįsta, kad nebuvo didelė optimistė ir kartu su prodiusere su LASS sutarė, jog filmą kurs tik tada, jeigu ras tinkamus personažus. Jų teko ieškoti pusę metų. Jau atrodė, kad nieko nebus, bet tada sutiko Irmą. Neiškentusi klausiu Akvilės: „Kodėl paieškos taip ilgai užtruko?“ – „Norėjome kurti filmą ne apie negalią, – sako režisierė, – o apie ją turinčius žmones ir situacijas, į kurias jie patenka. Norėjome kurti filmą ne apie akluosius, o su aklaisiais.“ Tuomet filmo kūrėja dar nenujautė, kad jos sumanymas labai patiks ir merginoms, apie kurias bus kuriamas filmas. Aklųjų ir silpnaregių bendruomenė nenori, kad apie juos būtų kalbama su gailesčiu, per atskirtį, o taip jau yra buvę.


Drauge į povestuvinę kelionę

Kai Akvilė susipažino su būsimo filmo herojėmis nerege Irma ir silpnarege Žydrūne, turinčia vos 2 proc. regos, jai labiausiai patiko, kad merginos nejaučia kartėlio dėl negalios. Jos suprato, kad filmas turės būti apie džiaugsmą ir meilę ir tai jas drąsino. O režisierę patraukė tuo metu susiklosčiusi situacija. Irma papasakojo, kad jos geriausia draugė Žydrūnė vasarą tuokiasi ir vyks į povestuvinę kelionę – ne tik jaunavedžiai, bet ir jų draugai... Tas gyvenimo momentas turėjo būti labai žmogiškas ir norėjosi jį užfiksuoti.

Pasak Akvilės, nebuvo paprasta prikalbinti jaunavedžius, ypač Žydrūnės vyrą Algirdą, kad leistų filmuoti povestuvinę kelionę. Vis dėlto pavyko. Režisierė prisipažįsta dar prieš pradedant filmuoti savęs klaususi: kodėl neregiai taip toli keliaus, ką jie iš to gaus, išskyrus išlaidas ir nepatogumus? Bet kelionė pakeitė Akvilės, Martyno ir kitų filmo kūrėjų nuomonę. Jie pamatė, kad regos negalią turintieji labiausiai iš visų mėgaujasi šia kelione. Pasirodo, neužtenka turėti sveikas akis, kad galėtum matyti!


Kasdienybėje tik maži trukdžiai

Akvilė neslepia, kad kelionė labai vargino: buvo užsibrėžta nuvažiuoti labai toli ir per trumpą laiką. „Bet supratau, kad ir nematant smagu keliauti“, – sako ji. Irma žavėjo savo smalsumu. Kai visi norėdavo pailsėti, jai vis dar rūpėjo eiti į miestą, dar ką nors pamatyti.

Režisierė pasakoja, kad iš pradžių bijodavo prie Irmos ištarti ką nors panašaus į „pažiūrėsime, kas čia bus rytoj“, tačiau greitai pastebėjo, kad tokių formuluočių pilna pačios Irmos žodyne. „Baimindavausi net kup­rinę padėti prie stalo, kad Irma neužkliūtų, bet mergina savo elgesiu parodė, jog tokia jos kasdienybė ir nieko čia baisaus, tik maži trukdžiai“, – prisimena filmo kūrėja. Pasak jos, įtampą jautė tik Algirdas – jis buvo ir kelionės organizatorius, ir kemperio vairuotojas.

Akvilė prisimena ir sudėtingą situaciją, į kurią buvo pakliuvusi Irma. „Visi buvome išėję į parduotuvę, kemperį palikę stovėjimo aikštelėje, o jame buvo tik Irma ir nedidelė mergaitė. Prie kemperio priėjo nepažįstamas vyras, pradėjo belstis ir prašyti pinigų. Irma pamanė, kad čia vienas iš keliautojų, ir vos jo neįleido“, – pasakoja režisierė ir sako tada supratusi, kad neregintis žmogus nėra saugus ir viskas priklauso nuo aplinkos. Jeigu šalia nebūtų buvę mergaitės Milenos, Irma būtų galėjusi patekti į pavojingą situaciją. Pasak Akvilės, tokiose vietose akys svarbiau už navigaciją.


Operatoriaus nematė, bet nepyko

Operatorius Martynas Norvaišas sako, kad filmo herojai visą laiką žinojo, jog operatorius yra šalia jų, kad filmuoja, tačiau vienaip yra, kai filmuojamasis mato operatorių, kitaip – kai nemato. Reginčiojo elgesį į jį atsukta kamera vienaip ar kitaip veikia, o Irma visiškai nematė, kad yra kadre. „Mes turėjome nusifilmavę papildomų kadrų, kur Irma viena vaikšto po miestą su baltąja lazdele, vis už ko nors užkliūva. Aš ėjau iš paskos su kamera ir tarsi laukiau, kad užklius, pasiklys, kad kas nors ją išmuš iš pusiausvyros, tačiau Irma, nereginti nuo vaikystės, nelabai žino, ko ji negali, nebent ilgiau užtrunka kur nors eidama. Filmavome Irmą ir autobuse, kai ji važiavo į Kauną pas mamą. Autobusas buvo pilnas žmonių. Jie pradėjo klausti: „Ar mergina žino, kad ją filmuojate?“ Gynė nuo mūsų. Tačiau Irmai to nereikėjo“, – pasakoja operatorius.

Martynas sako, kad žmogus, turintis negalią, tiesiog su ja gyvena ir nedaro iš to tragedijos. Tą tragediją sukuriame mes, nepažindami ir nesuprasdami kito. Žmogus nėra vien jo negalia. Irma tai daug kartų įrodė. Kelionėje ne taip svarbu ką nors pamatyti, svarbu būti. Merginos gebėjo visur pasidaryti sau šventę, ir tai buvo nuostabu!

Baigiantis mūsų pokalbiui Akvilė užsiminė, kad jos dažnai klausdavo, ką tokio įdomaus daro tie neįgalieji. „Kai kurie žmonės į negalią turinčiuosius žiūri kaip į kitokius. Anksčiau ir aš taip maniau, bet filmavimo metu tai pamiršau. Kai žmonės klausinėja apie filmą ir prašo papasakoti apie negalią, sutrinku. Kūrėme filmą apie meilę, draugystę, o ne apie negalią. Filmo peržiūros buvo smagios, patys LASS nariai jį priėmė linksmai. O Europos šalių kino forumo „Scanorama“ žiūrovai reagavo kitaip, jautėme, kad palietėme nepatogų klausimą“, – pasakoja dokumentinio filmo „Neregėta Europa“ režisierė.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt