Ingrida Šimonytė: kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už artimą žmogų

Mindaugo Mikulėno nuotr.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Seimo narė I. Šimonytė ilgus metus slaugė sunkiai sergančią mamą. Nelengva įsivaizduoti, kaip ji, dalyvaudama prezidento rinkimuose, atlaikė visą tuo metu tekusią naštą. Nepaisant įtemptos darbotvarkės, I. Šimonytė kasdien po keletą kartų lankydavo mamą net ir tuomet, kai ji buvo prižiūrima privačioje slaugos įstaigoje. 

Ne visi žmonės sulaukia pagalbos

„Mama sirgo apie 30 metų – reumatoidinis artritas iš žmogaus galią atima palaipsniui. Kokius 10 metų ji gana sunkiai vaikščiojo, o keletą paskutinių beveik nevaikščiojo“, – atvirai pasakoja politikė.

Paskutinius metus Seimo narės diena atrodydavo taip pat – nepriklausomai nuo to, kur mama buvo, visada važiuodavo pas ją ryte, per pietus ir vakare. Jei grįždavo iš susitikimo kitame mieste, nors nakčiai užsukdavo pasižiūrėti, ar viskas gerai. Kai mama buvo namuose, kas 4 valandas sugrįždavo pamaitinti, įsitikinti, kad jai nieko netrūksta.

I. Šimonytė prisipažįsta, kad lengva nebuvo. Kadangi abi ilgai gyveno daugiabučio namo 5-ame aukšte, sunkiai paeinančią mamą ne vienus metus teko beveik ridenti laiptais. I. Šimonytė sako jokios valstybės paramos neieškojusi – kai nebepajėgė mamos tampyti iš penkto aukšto, persikėlė į namą, kuriame įsirengė pandusus, įvažiavimą padarė taip, kad greitosios pagalbos medikai galėtų su neštuvais privažiuoti prie pat lovos, nusipirko funkcinę lovą. „Man tuo neišeina net girtis. Tame yra didelė ironija. Taip, aš galiu sau leisti. Aš neturiu vaikų, kuriems reikėtų išleisti daug pinigų. Aš galėjau koncentruoti savo finansines galimybes į tą seną vaiką, – sako Seimo narė. – Bet kiek yra žmonių, kurie negali to padaryti ir kai jie pradeda ieškoti paramos, susiduria su daugybe biurokratijos ir neaiškumo.“ Ji nesutinka su valstybės politika, kad užuot suteikus žmogui pagalbą, keliais eurais pakeliamos pensijos. Pasak I. Šimonytės, daug prasmingiau būtų tuos pinigus investuoti į paslaugų infrastruktūros plėtrą, nes už tuos pridėtus eurus žmogus jokių paslaugų neįpirks. Investicija į paslaugas – tai tarsi tam tikras draudimas – jei tau kas nors atsitiks, valstybė padės. „Aišku, pinigai yra reikalingi, bet dažnai žmogui, ištikus negaliai, reikia elementarios pagalbos atsižvelgiant į jo situaciją“, – sako politikė.

Seimo narės manymu, vienas iš nelogiškų dalykų, su kuriuo susiduria sergančius artimuosius slaugantys žmonės – tai, kad laikas slaugos ligoninėje ribojamas iki 120 dienų. „Aš tokios logikos nesuprantu. O kas paskui? Kur žmogus pasideda? Dažnai tai būna žmonės, kurių liga tęsiasi labai ilgai – insultas, tas pats reumatoidinis artritas su komplikacijomis. Tai tarsi signalas artimiesiems – pailsėjot 120 dienų, dabar jau dirbkit patys“, – juokauja I. Šimonytė. Seimo narė sako pati įsitikinusi, kad privačioje slaugos įstaigoje kainos labai didelės – tikrai ne kiekvienas gali susimokėti. Dažnai tokiais atvejais kažkuris šeimos narys atsisako darbo, o vėliau, senatvėje, kenčia dėl pernelyg mažos pensijos.


Artimieji turi rūpintis savo šeimos nariais

I. Šimonytė sako kartais girdinti: atvežė artimąjį į slaugos ligoninę ir numirė, neretai žmonės kaltina slaugos darbuotojus, kad jie kažko nepadaro – neprieina, neišveža į lauką. Ji įsitikinusi, kad atsakomybę už šį žmogų turi prisiimti ir artimieji. „O kur yra ir tavo indėlis? Ar tu dabar atvežei, numetei, ir tikiesi, kad tas žmogus gyvens 150 metų? Taip nebūna, – dalijasi patirtimi Seimo narė. – Mano mama buvo ten, kur mokėjau už paslaugas ir mokėjau daug. Aš galėjau sakyti: aš jums moku, darykit tą ir tą. Bet aš mačiau, kiek darbo tie žmonės (dažniausiai moterys) turi, kaip jiems yra sunku. Mes viena kitai padėdavom. Mačiau, kaip sunku visus nuprausti. Tai aš atvažiuoju sekmadienį ir nuprausiu savo mamą. Nors galėčiau sakyti: neprausiu, jūs prauskit, aš jums moku pinigus...“ Pasak I. Šimonytės, dėl to, kad slaugos namuose ir ligoninėse yra daug socialiai apleistų žmonių, kalti jų artimieji. Ji įsitikinusi, kad pabendrauti, išvežti į lauką turėtų būti jų rūpestis... Slaugytojos tam neturi galimybių.


Slaugytojų darbas turi būti gerbiamas

Lankydama mamą ji sako pamačiusi, koks sunkus yra slaugytojų darbas. „Tų žmonių, kurie jas kritikuoja, norisi paklausti: ar jie žino, kokios yra slaugytojų darbo normos? Aš, paslaugiusi savo artimą žmogų su dar šviesia sąmone iki pat pabaigos (išskyrus paskutinius mėnesius), su valingu charakteriu (ji visą laiką buvo kovotoja, tik pabaigoje gal pavargo kovoti), kartais galvodavau: „Viešpatie, kaip tai yra sunku“. O slaugytojams tai yra svetimi žmonės. Antra, jų daug, trečia, jie visi skirtingi – vienas turi fizinę negalią, sunkiai pasikelia, kitas protinę negalią, kitas dar kažką... Kiekvienas su savo charakteriu, su savo reikalavimais. O dar yra giminės, kurie įsivaizduoja, kad slaugytojai viską privalo daryti, nes toks jų darbas“, – dalijasi pastebėjimais Seimo narė. Jos teigimu, padaryti visko, kas nurodyta slaugytojo darbo normoje, kai jie turi prižiūrėti 20 žmonių, yra be proto sunku. Ir dar už tą atlyginimą, kuris yra mokamas.

„Sesutės, vadinamos slaugytojomis, slaugytojų padėjėjai ant savo kupros neša nenormalų krūvį. Ligoninių vadovai džiaugiasi: mes pakėlėme atlyginimus. Bet kai tu būni ligoninėje ir matai, kiek tos slaugytojos dirba, kokį jos turi krūvį, tai yra protu nesuvokiama. Ir jos pačios sako: man nebe taip svarbu, kad man pridės dar 50 ar 100 eurų. Aš jau nebepadarau šito darbo“, – patirtimi dalijasi Seimo narė. Jos teigimu, reikia tik įsivaizduoti, ką reiškia dirbti skyriuje, kur yra daug žmonių po operacijų, kurie nepasikelia. Užtektų turėti 2 močiutes, susilaužiusias šlaunikaulį (tai gana dažna) – gali visą dieną prie jų praleisti... O kur dar visas skyrius. Pasak I. Šimonytės, visa tai matant, kiekvienas turėtų užduoti sau klausimą, ar mano pretenzijos tam dirbančiam žmogui yra pagrįstos. „Įsivaizduojama, kad tai nesudėtingas darbas. Fiziškai jis dažnai sudėtingas, bet aš sunkiai sugalvoju, koks būtų emociškai sudėtingesnis darbas nei čia. Ir dar labai nuvertintas“, – sako I. Šimonytė.

Seimo narės manymu, jei negalią turintį žmogų slauganti šeima gautų reikiamą pagalbą, valstybė (kitaip tariant, mes visi) daugiau laimėtų, nes žmonės galėtų dirbti, sumokėtų daugiau mokesčių ir po to turėtų saugesnę senatvę.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt