Gerumas... Ar jaučiate?.. Įkvėpkite...

Savanorystė Reginai Gazašvili – nauja, bet jau spėta pamėgti veikla.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Apie gerumą prirašyta daugybė žodžių... Kompozitorius Liud­vikas van Bethovenas rašė: „Nežinau jokių pranašumo požymių, išskyrus gerumą“. Bet apie gerumą visada norisi kalbėti, nes tai tarsi stebuklingas augalas, kaskart pražystantis vis kitokiais žiedais... 

Man čia patinka ir dirbti nesunku

Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos savanorė Regina Gazašvili norėjo, kad jos darbas dovanotų džiaugsmą kitiems. Kartu su sąjungos nariais dalyvavo projektuose – mokėsi velti iš vilnos (kepures, šalikus, įvairias dekoracijas), drožinėti (lėkštes, paukščiukus), gaminti darbelius iš odos (sages, užrašų knygelių aplankus, dėžutes smulkmenoms). Nuo spalio ji atlieka jau kitus darbus – skalbia drabužius, tvarko, imasi visko, ko tuo metu reikia.

„Man čia labai patinka. O dirbti tikrai nesunku“, – sako besišypsanti Regina ir priduria, kad jai sunkių darbų nebūna – kaime gimusi ir augusi, iš mažens prie kasdienio sunkaus darbo įpratusi.

Būdama savanorė, Regina suprato, kad Zarasų krašto žmonių su negalia sąjunga labai reikalinga žmonėms. Neretai jie ateina čia išsikalbėti, viską aptarti, išsipasakoja asmenines negandas. Sulaukiama ir telefoninių skambučių. Būna ir tokių, kai žmogus skambina tik dėl to, kad išgirstų balsą – pakalbėtų, tada tikrai supranti, kad jam trūksta bendravimo, artimųjų dėmesio. Tiems, kurie turi mėgstamos veiklos, lengviau. Yra žmonių, kurie, slegiami vienatvės, tiesiog paskęsta depresijoje – bijo ar nenori net į kiemą išeiti. Tokiems žmonėms ypač reikia kitų pagalbos.


Neįgaliesiems trūksta artumo

„Mes dažnai nemokame pastebėti kito žmogaus vidinio skausmo. Iš tiesų dažniausiai užsimerkiame ir nenorime pamatyti. Žinoma, taip elgiamės ne visi. Yra žmonių, kurie jautriai išgyvena dėl kitų. Bet tas, kuris praeina pro nelaimėlį, nebus laimingas – bumerango principas tikrai egzistuoja. O neįgaliųjų bendruomenei dar trūksta artumo. Tačiau neįgalusis irgi turėtų stengtis – neužsidaryti savo kiaute. Jis pats turi turėti savo tikslus ir jų siekti“, – kalba negalią iš arti pažinusi Regina. Pavyzdžiu visiems ji rodo Liudmilą Rimeikienę, kuri eina, siekia savo tikslų, visur dalyvauja.

Zarasuose yra veiklų, yra organizacijų, kurios rūpinasi – gal to ir pakanka? Tačiau žmogus pirmiausia pats turi rodyti inicia­tyvą. Visada reikia ieškoti galimybių. Miela žiūrėti į žmones, kurie neturėdami rankų išmoksta piešti, rašyti, prižiūrėti vaikus, neturėdami kojų šoka pramoginius šokius. Tai pavyzdys visiems, ne tik zarasiškiams.


Rankos pačios prašosi darbo

Darbas neįgalių žmonių bendruomenėje Reginai naujiena. Baigusi vidurinę mokėsi Zarasų kulinarijos mokykloje, apie 20 metų dirbo Zarasų visuomeninio maitinimo įstaigos mėsos ceche, kuris rajoną aprūpindavo mėsa. Visą dieną dirbusi, Regina dar skubėdavo į kaimą, nes reikėdavo padėti tėvams. „Bet tada neatrodė, kad būtų sunku“, – sako moteris. Vėliau teko dirbti Žemės ūkio mokyklos valgyklos vedėja. Žmonių tada valgydavo daug – atvažiuodavo net iš miesto. „Bet ir čia nebuvo sunku“, – šypsosi pašnekovė, o man šmėsteli mintis – ar yra toks darbas, kurio ji neįveiktų?

Jau keletą metų Regina nedirba, tačiau nuobodžiauti dar neturėjo kada – labai mėgsta gaminti maistą, nerti, o vasarą – net pažvejoti eina. Sėdėti be darbo? Kad niekaip neišeina... „Rankos pačios prašosi darbo“,– tarsi pasiaiškindama prisipažįsta ji. Tiesa, vienu hobiu jau sumažėjo: dabar akis patausojanti, nors anksčiau ir storiausius romanus lukštente lukštenusi, ir literatūrą apie lietuviams sunkius laikus skaičiusi, kad galėtų palyginti su tėvo pasakojimais. Įdomu buvo – ir anūkai sugulę klausydavo apie senelio gyvenimą (tėvo brolis Juozas Chmieliauskas buvo žiauriai nukankintas NKVD-istų).

„Mane viskas gyvenime džiugina, bet labiausiai, kad visi sveiki. Tik gyvenk ir norėk“, – sako Regina.


Ne tik kitiems padeda, bet ir pati gauna

„Savanoriavimas – tai ne tik konkreti pagalba, tai buvimas tarp žmonių – juk ir pati semiuosi tos stiprybės – nesu užsidariusi tarp keturių sienų. Gal man taip įprasta nuo vaikystės, nes mama Elena Chmieliauskienė buvo Bachmatų pradinės mokyklos mokytoja – visada aplink buvo pilna žmonių. Savanoriaudama ir pati depresijos išvengsiu, nereikia liūdėti“, – besišypsodama ramiai kalba Regina. Ir kiek patylėjusi prataria, kad svarbiausia – jog gali būti reikalingas kitiems.

Žinodama, kad Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas padėkos raštu už aktyvumą ir savanorystę apdovanojo R. Gazašvili, paprašiau Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkės Olgos Ludziš trumpai ją apibūdinti. Nusijuokusi ši atsakė, kad trumpai tikrai neišeis, nes tokių žmonių, kaip Regina, būna ypač mažai (per 18 metų – ji antra). Tai žmogus, kuriam nereikia rodyti, kur ir ką padaryti. Ji viską pastebi pati, visi darbai jos rankose tirpsta. Darbštumas, supratimas, atjauta, atsakingumas, gerumas – viskas joje. Niekada neatsisakys padėti, niekada nepasakys, kad sunku...

Gerumas... „Ne tiktai tie, kurie turi milijonus, ir ne tiktai tie, kurie milžinais vadinami, daro gera kitiems“, – sakė lietuvių kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, o rusų rašytojas Piotras Pavlenko pabrėžė, jog „geras žmogus yra tas, šalia kurio lengviau kvėpuoti“. Ar jaučiate? Įkvėpkite...

Giedrė MIČIŪNIENĖ
Olgos Ludziš nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt