Noras padėti sūnui vedė netikėtų atradimų link

Valentas ir Jūratė, gimus sūnui Rapolui, įkūrė animacijos studiją, kurioje specialiųjų poreikių turintys vaikai ugdomi kartu su visais.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Animacinių filmų kūrėjai režisieriai Valentas Aškinis ir Jūratė Leikaitė-Aškinienė, Vilniuje įkūrę Animacijos mokyklą, sako, kad prob­lemos, su kuriomis susiduria tėvai, auginantys specia­liųjų poreikių turintį vaiką, jiems visu didumu iškilo, kai jų Dauno sindromą turinčiam sūnui Rapolui sukako penkeri. Noras padėti sūnui tobulėti tapo didelių ieškojimų, atradimų ir nusivylimų pradžia.

Viltis, įveikusi neviltį

Jūratė ir Valentas, paklausti, ar jiems teko pažinti negalią turinčių žmonių, kol dar neturėjo Rapolo, sako, kad su neįgaliaisiais nebuvo labai artimai pažįstami. Tiesa, Jūratės mama 35-erius metus dirbo neįgaliųjų internatinėje mokykloje, tad tokių vaikų Jūratė pamatė anksti, o Valentui buvo tekę dirbti su talentinga scenariste Eligija Volodkevičiūte, turinčia negalią. Tačiau kai gimė Rapolas, trečiasis Aškinių vaikas jų gyvenimas ir kūrybiniai darbai įgavo kitą pagreitį. Kūrėjai skaudžiai pajuto tolerancijos ir supratingumo negalią turinčiajam stoką.

„Kai laukiausi Rapolo, nesidariau jokių tyrimų, sakiau, kaip Dievas duos, taip ir bus“, – pasakoja Jūratė. O sužinojusi, kad sūnelis gimė su Dauno sindromu, moteris tyliai sau pamanė, kad Dievas norėjo jai kažką pasakyti. „Kai gimė Rapolas, mes ne tik nežinojome, ar jis vaikščios, ar kalbės, ar mokės ką nors daryti savarankiškai, svarbiausia, nežinojome, ar sūnelis gyvens“, – pasakoja Jūratė.

Keturis mėnesius Aškinių pagrandukas buvo tarp gyvybės ir mirties. Berniuką operavo. Po operacijos – sunkus sveikimo metas. Tėvams rūpėjo, ar sūnus judės, ar reaguos į aplinką. „Mano mama vis melsdavosi, kad tik Rapoliukas vaikščiotų. Jis ilgai nevaikščiojo, atsistojo ir pradėjo eiti tik ketverių metukų“, – pasakoja Jūratė.

Iki penkerių Rapolas ir nekalbėjo. Tėvai vežiojo pas logopedus, o jis tylėjo. O kai prabilo, ėmė kalbėti nesustodamas. Valentas pasidžiaugia, kad mokytoja neseniai pagyrė Rapolą, jog šis sklandžiai, su intonacija padek­lamavo gana sudėtingą eilėraštį.

Jūratė sako, kad dabar jiedu su Valentu neįsivaizduoja savo gyvenimo be Rapolo, o jam gimus abudu jautėsi labai vieniši, negavo jokios informacijos, kaip ugdyti neįgalų vaiką, kokios jo galimybės, o ir iš aplinkinių, net iš giminių prisiklausė visko. Berniukas auga labai draugiškas, greitai pritampa naujoje aplinkoje, tačiau bėda ta, kad ne visada ta nauja aplinka jį priima. Rapoliukui teko pakeisti net kelis vaikų darželius. „Mes visą laiką bandome sūnų integruoti į bendrojo ugdymo įstaigas, nes jis gerai kalba, yra vikrus, bet labai greitai išgirstame, kad esame nepageidaujami“, – pasakoja Jūratė.


Kitoks vaikas trukdo ar padeda

Per 8 metus tėvams taip ir nepavyko pasiekti, kad Rapolas galėtų lankyti bendrąją grupę vaikų darželyje ar mokykloje. Šiuo metu jis mokosi Palaimintojo Teofilio Matulionio gimnazijos specialiojoje klasėje. Darželyje tėvams labai greitai pasakė, kad Rapolas trukdo, bendrojo ugdymo mokyk­los direktorius pasiteisino, jog jų mokykloje dirba per mažai mokytojų padėjėjų, kad vaikas, turintis Dauno sindromą, galėtų mokytis bendrojoje klasėje. „Tačiau kai klasėje yra kitoks vaikas, kiti vaikai išmoksta globoti, atjausti... Į mūsų mokyk­lėlę buvo atėję mokinių iš bend­rojo ugdymo mokyklos, tarp jų buvo berniukas, turintis specialiųjų poreikių, – sako Jūratė. – Mergaitės mane įspėjo, kad jis pieš atskirai, o jei ko nors nesupras, jos jam paaiškins.“ O berniukas piešė labai gražiai... Jūratė sako, kad žavėjosi ir klasės draugų supratingumu, ir mokytojos požiūriu: „Mes visi viena klasė, mes visi drauge!“

Rapolas smalsus, jam pamokoje kyla daug įvairiausių klausimų. Kai mokytoja nespėja atsakyti, pasidaro nuobodu ir jis pradeda triukšmauti. Jūratė sako, kad Rapolas galėtų lankyti šokių būrelį. Deja, tokio, kuris priimtų šokti kartu su kitais vaikais, nepavyksta rasti. Muzikos mokyklėlėje „Yamaha“ Rapolui taip pat neatsirado vietos. Jūratė sako, kad labai sunku surasti tokią meninės veiklos vadovę, kuri drąsiai priimtų į bendrą būrį ir specialiųjų poreikių turintį vaiką. Labai sunku rasti ir informacijos apie tai, kur vaikai, turintys specialiųjų poreikių, galėtų lavintis, tobulėti. „Sužinome iš portalų, kokius vaistus gerti, o žinių, pakeliančių nuotaiką, labai trūksta“, – dalijasi patirtimi J. Aškinienė. Ypač informacijos trūko tuomet, kai sūnus gimė. „Tas metas pats juodžiausias mano gyvenime. Iš medikų gavau tik tokios žlugdančios literatūros, kurią paskaičius nebesinorėjo gyventi“, – prisimena ji. Vėliau Jūratė pradėjo informacijos ieškoti pati, susirado Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociaciją, bet ieškojimai tęsiasi ir dabar.


„Tolerancijai – taip, smurtui – ne“

Negalėdami integruoti sūnaus į bendrąsias vaikų grupes net kai jam sukako 5-eri, Aškiniai sumanė projektą „Tolerancijai – taip, smurtui – ne“. „Tai kūrybinis festivalis, jungiantis daug miestų, mes stengiamės per animaciją surasti sąlyčio taškų tarp negalią turinčių ir sveikų vaikų. Norėjome, kad Rapolas bendrautų su visais vaikais, matytų, kaip jie žaidžia, dalijasi daiktais, žaislais, maistu, girdėtų, kaip jie kalbasi. Mums labai to trūko“, – pasakoja moteris.

Dirbdami pagal projektą Aškiniai apvažiavo daug bendrojo ugdymo ir specialiųjų mokyklų. Jų organizuojamuose renginiuose dalyvavo šimtai vaikų. Valentas pasakoja, kad vasaros stovyk­loje visi kūrė filmą „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“. Vaikai buvo įvairaus amžiaus, bet kiekvienas pagal savo sugebėjimus gavo užduotis – scenas, kurias galėjo nupiešti. Piešė visi: vienas – paukštį, kitas – sparną, trečias – Elenytę, ir viskas buvo sujungta į animacinį filmą.

Jūratė sako, kad projektas kėlė minčių, jog mokyklose, kuriose yra klasės specialiųjų poreikių turintiems vaikams, pedagogai nesistengia visų vaikų sujungti į bendrą veiklą. Tik vasarą Aškiniams pavyko dirbti su visais vaikais kartu. „Specialiojoje „Atgajos“ mokykloje, kur visi vaikai turi didesnę ar mažesnę negalią, dirbome atskirai su mažesniais vaikais ir su vyresniais. Kūrėme net du filmus. Buvo labai įdomu. Kai vaikai nelabai mokėdavo nupiešti, nuspalvindavo piešinį, kurį mes duodavome“, – pasakoja Jūratė. Buvo ir vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi. Jiems nebuvo paprasta dirbti su pieštukais, teptukais. Jūratė prašydavo jų nupiešti tik brūkšnį – kiekviename lape vis kita spalva. Mokytoja stebėjosi: ką darysite kalėdiniame filme su visais tais piešiniais? „Iš jų bus saliutas!“ – pasakė Jūratė. Filme visi vaikų margumynai puikiausiai tiko.

Jūratė ir Valentas dirbo ir su silpnaregiais vaikais ir žavėjosi, kaip šie stropiai piešia dideliais storais spalvikliais, kaip jaučia spalvas.

Mums besikalbant iš mokyk­los grįžo Rapolas. Padovanojau jam knygutę, o jis stipriai mane apsikabino. Iš berniuko sklido tokia jauki šiluma, toks gerumas, kad nesinorėjo išeiti.

Eglė KULVIETIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt