21
K, Lap
11 Nauji straipsniai

Liga neatėmė tėvo juoko

Edita Mildažytė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Edita Mildažytė – žurnalistė, publicistė, TV laidų vedėja, prodiuserė, visuomenės veikėja. Pasak jos, nors nėra medikė, bet apie Parkinsono ligą ir apie tai, kaip progresuodama ji pakeičia žmogų, žino labai daug. Šia liga sirgo Editos tėvas Vytautas Mildažis, Kauno medicinos universiteto docentas, dėstytojas, vienas iš Lietuvos Parkinsono draugijos įkūrėjų ir pirmasis jos pirmininkas. 

Liga – tarsi įnamis

Editos tėvas sakydavo, kad Parkinsono liga – neatskiriamas jo įnamis, kaip blusa neatskiriama nuo katės. Šia liga jis sirgo daugiau nei 20 metų. „Mano tėvas buvo bene ilgiausiai Lietuvoje prasirgęs Parkinsono liga. Buvo prisitaikęs prie jos sukeliamų bėdų, sirgdamas dar dirbo, tačiau liga progresavo.“ Edita sako, kad Parkinsono liga kiekvienas žmogus serga skirtingai ir galynėjasi kaip pajėgia, nors iš tiesų ji visiems progresuoja panašiai.

Ji prisimena: tėvas rengiasi kombinezoną ir šokinėja ant vienos kojos. Kodėl? „Mano tėvas turėjo stiprų humoro jausmą ir iš pradžių pagalvodavau, kad jis tiesiog mus tyčia erzina“, – pasakoja E. Mildažytė. Paskui keistų reiškinių daugėjo, nors ligos jam labai ilgai nediagnozavo.

„Parkinsono liga pirmą kartą savo dantis parodė mums išplaukus į ežerą. Tėvas irklavo, bet staiga pajutome, kad valtį visą laiką suka į vieną pusę. Nesupratome, kad viena tėvo ranka tiesiog pradėjo nevalingai stip­riau traukti irklą.“ Vėliau Editos tėvas, jau žinodamas, kuo serga, sakydavo, kad gamta įdomi tol, kol ją gali valdyti, bet į ežerą vis tiek dar ilgai plaukdavo žvejoti, nors ne kartą buvo išgąsdinęs artimuosius.


Mylėjo dukrą, bet neklausė

Vėliau pradėjo nuolat jausti šios ligos nešamas bėdas: drebėdavo rankos ar kojos, sutrikdavo pusiausvyra. Edita prisimena: kurį laiką tėvas tvarkingai vartojo vaistus ir „valdė“ ligą. Jis gerai žinodavo, kurią valandą kokius vaistus gerti. Turėjo pasidaręs atmintinę, kuri buvo visagalė jo pagalbininkė – pasufleruodavo, kada gerti vaistus su šaltu vandeniu, kada su šiltu, kad greičiau veiktų. Deja, vėliau pirmųjų vaistų nebeužteko, prireikė naujų.

Būdavo ir tokių dienų, kai tėčio smegenų ląstelės „nesusikalbėdavo“ su vaistais ir visas veiklas tekdavo atidėti. Bet jis vis tiek siekdavo savo. „Tėvas žinojo, kad gali būti laikini pagerėjimai, bet tik laikini“, – prisimena Edita.

Su Parkinsono liga Editos tėvas gyveno daugiau nei 20 metų ir sakydavo, kad gyvenimas jam vis tiek teikė džiaugsmo. Jis dirbo, skaitė paskaitas, net anglų kalba. „Kai liga stipriai pažengė, tėvas man skambindavo iš Kauno vidurnaktį ir negalėdavo nieko pasakyti. Girdėdavau tik, kaip jis daužo sau telefono rageliu į dantis.“ Edita sėsdavo į automobilį ir lėkdavo į Kauną. „Pamenu, kad tėvą paguldžiau ant tokios žemos sofos, o jį visą kratė, tarsi būtų prijungta elektros srovė, tampėsi visos raumenų grupės. Reikia pamatyti tuos priepuolius...“

Kadangi buvo medikas, tėvas dukrai vėliau paaiškindavo, kas žmogui darosi, kai jį ištinka priepuolis. Jis sakydavo: „Įsivaizduok, kad tu vairuoji automobilį. Tarsi išmintum sankabą ir spaustum greičio bei stabdžio pedalus tuo pačiu metu.“ Jis aiškino, kad suyra neuronas – lyg jis būtų laidas, o jame būtų skylės ir vos prisilietus tave krėstų. Dėl tos priežasties smegenys siunčia komandas pirštams susilenkti ir išsitiesti tuo pačiu metu.


Liga keičia psichiką

E. Mildažytė sako, kad jeigu kas nors sakys, jog Parkinsono liga neturi pasekmių žmogaus psichikai, niekada netikėkite. Turi. Žmogus tampa visai kitas, negu buvo ankščiau.

Edita stebėjo tėvo ligą ir nuo pat pradžios stengėsi jam kuo daugiau padėti, bet tai nebuvo paprasta. Kartą Editos tėvas išplaukė į ežerą vienas. Sutemo. Jis nebepajėgė irkluoti, sustingo valtyje. Kaimo žmonės šiaip taip parplukdė valtį į krantą, o jis, užuot padėkojęs, pasakė: „Neprašiau gelbėti!..“

Pavyzdžiui, sugalvodavo pats eiti į bankomatą pasiimti pinigų. Jam sutrikdavo pusiausvyra, pradėdavo griuvinėti. Tuo pasinaudoję chuliganai atimdavo ir pinigus, ir dokumentus.

Jis turėjo pasidaręs dvi lazdas iš plono beržo ir jomis pasiramsčiuodamas vaikščiodavo, nekreipdamas dėmesio į tai, ką pamanys kiti. Sykį reikėjo išsiimti banko kortelę, o banke kažkodėl nesivarstė įprastos durys, veikė tik besisukančios. Dukra prašė tėvo padėti tas lazdas, bet šis nė už ką nesutiko. Ir... užstrigo besisukančiose duryse. Kol meistrai jį išlaisvino, net buvo pradėjęs dusti. Tačiau kitą kartą vėl užsispyrė drauge eiti į parduotuvę ir parvirto ant laiptų, o pakelti neleido...

Kai tėvas jau nebegalėjo gyventi vienas, Edita išrūpino ir apmokėjo jam vietą gerontologijos centre. „Gyventi kartu su juo buvo nebeįmanoma: keldavosi vidury nakties, bildėdavo, pasikabindavo ant durų ir kabėdavo, atsukdavo dujas“, – prisimena ji.

Pasakodama apie tėvą, Edita negali nesišypsoti, nes šis niekada neprasdavo humoro jausmo. „Atvažiuojame su vyru jo lankyti, o jis mus pasitinka su vaikštyne ir sako: „Norit pasižiūrėti, kaip aš važiuoju?“ Mano vyras sako, kad tokio noro neturime, bet tėvas vis tiek privaro vaikštynę prie panduso ir atsisėdęs važiuoja. Žinoma, krenta, sudaužo akinius, bet padaro tai, ko jam norisi, ir dar paklausia: „Matėt?“


Mokėjo juoktis iš savo ligos

Edita prisimena, kaip tėvas išsiprašė, kad jį išleistų važiuoti į kaimą. „Aš pati, tuomet nenujausdama nieko blogo, viešėjau Žemaitijoje. Tėvą parvežė visiškai pasikeitusį, jam pakilo temperatūra.“ Grįžusi iš Žemaitijos Edita budėjo prie tėvo, jo temperatūra buvo tokia aukšta, kad net miręs kūnas dar degė kaip krosnis.

Edita sako, kad nors jai ir teko būti mama savo sergančiam tėvui, judviejų ryšys visada buvo artimas. „Mes pasikalbėdavome apie tokius dalykus, apie ką nekalbėdavau su mama. Na, pavyzdžiui, kodėl žmonės miršta? Į šį Editos klausimą tėvas atsakydavo klausimu: „O kodėl nukrenta medžių lapai?“ Daug buvo tokių filosofinių pokalbių. „Ir aš savo tėvą, ir jis mane mylėjome besąlygiškai. „Nežinau, kas išprovokavo šią tėvo ligą, bet žaviuosi, kad jis ilgai išliko optimistas. Net žinodamas, kokios gali būti šios ligos pasekmės, mokėjo juoktis iš savęs ir savo ligos. Džiaugiuosi, kad, kiek leido galimybės, jam padėjau.“

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt