Diabetas skausmo nesukelia, tačiau alina

LSMU Endokrinologijos klinikos profesorius Jonas Čeponis.

Mokslo parkas
Nustatymai

Lietuvoje II tipo diabetu serga per 135 tūkst. gyventojų. Ir jų nuolat daugėja. Ar galime sumažinti šios ligos plitimą? Kodėl daugeliu atveju II tipo diabetas per vėlai diagnozuojamas? Kodėl dažnai leidžiame diabetui tūnoti mūsų organizme negydomam? Apie tai kalbėjomės su LSMU Endokrinologijos klinikos profesoriumi Jonu Čeponiu, kuris jau daugelį metų stebi ir tiria II tipo diabetu sergančius ligonius. 

Liga gali būti nediagnozuota

2020 m. buvo sudarytas cuk­rinio diabeto paplitimo Lietuvoje žemėlapis. Profesorius J. Čeponis pažymi, kad analizuodami sergamumo rodiklius gydytojai daugiausia dėmesio skyrė II tipo diabetui. Jo teigimu, dėl ligos vystymosi ypatumų nesunku surinkti duomenis apie sergamumą I tipo diabetu. Jau kone 40 ar 50 metų vykdoma sergančiųjų I tipo diabetu apskaita, o duomenų, kiek ir kur yra II tipo diabeto atvejų, neturime. „I tipo diabetui yra būdinga klinika, įtarus ar nustačius ligą, pacientus konsultuoja gydytojas endokrinologas, o II tipo diabetas gali nepastebėtas žmogaus organizme slypėti ilgai, nes diabeto neskauda“, – sako profesorius.

Jo teigimu, nagrinėdami žemėlapį matome, kad daugiausiai sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu užfiksuota Visagino, Druskininkų, Alytaus miestų ir Zarasų, Ignalinos, Akmenės, Ukmergės, Kėdainių, Jonavos rajonų savivaldybėse. Mažiausiai – Skuodo, Kretingos, Plungės, Klaipėdos, Šilalės, Šiaulių, Kauno, Kaišiadorių ir Utenos rajonų bei Rietavo savivaldybėse. Pasak J. Čeponio, sergamumas II tipo cukriniu diabetu siejamas su demografiniu savivaldybių profiliu. „II tipo diabetu serga vyresnio amžiaus žmonės, todėl daugiau susirgimų randama tuose rajonuose, kur ir gyvena vyresni žmonės“, – aiškina profesorius. Tačiau, jo nuomone, šis žemėlapis atskleidžia dvejopą situaciją. Mažiausias sergamumas atskiruose rajonuose nereiškia, kad ten gyventojai neserga diabetu. Tiesiog liga gali būti nediag­nozuota, nes toje mūsų šalies dalyje trūksta endokrinologų. Pasak profesoriaus, turimi duomenys skatins priimti sprendimus, kurie tiesiog būtini.

„Bėda ta, kad kol žmogus konkrečiais negalavimais nesiskundžia, šeimos gydytojai aktyviai neieško šios ligos. Visiems, sulaukusiems 45 metų, o turintiems rizikos veiksnių – ir anksčiau, turėtų būti atliktas gliukozės toleravimo mėginys. Tai nurodyta ir šiais metais atnaujintame cukrinio diabeto diagnostikos ir gydymo apraše. Tuo turėtų aktyviai rūpintis ir pats pacientas, primindamas šeimos gydytojui, kad tai reikalinga“, – svarsto profesorius.

Pasak J. Čeponio, II tipo dia­beto simptomai neretai atsiranda tik tuomet, kai žmogus serga jau 10 ar net daugiau metų, o tada dažnai jau būna negrįžtamų lėtinių komplikacijų. Deja, vis dar diagnozuojama labai daug uždelstų susirgimų.


Ligą prisišaukiame patys

Profesorius sako, kad išrinkti kurią nors vieną priežastį, kuri skatina II tipo diabetą, būtų sudėtinga. Mūsų organizmą alina antsvoris, nutukimas, nejudrus gyvenimo būdas. Vienas sutrikimas organizme iššaukia kitą, pastarasis paaštrina jau esamus sutrikimus. „Mūsų organizmą išbalansuoja ne vienas kuris veiksnys, o daugelio jų sąveika. Pavyzdžiui, stresas tiesiogiai didina gliukozės kiekį kraujyje, o šis papildomas kiekis turi būti kur nors patalpinamas. Jis patalpinamas į ląsteles, o tam, kad gliukozė patektų į ląsteles, reikalingas insulinas. Kai žmogus turi antsvorį, jo audiniai nėra linkę pasisavinti gliukozės (tai vadinama atsparumu insulinui), tam reikalingas didesnis insulino kiekis, o šis padidėjimas dar didina atsparumą insulinui, o tada prisideda kiti veiksniai (kitų hormonų pusiausvyros sutrikimai, uždegimas) ir sutrinka organizmo veikla“, – aiškina J. Čeponis. Jo teigimu, streso neišvengsime, tačiau būtina išmokti jį valdyti, mokėti nusiraminti, kad neapkrautume organizmo papildomu gliukozės kiekiu.


Kodėl dažniau II tipo diabetu suserga vyrai?

Remiantis naujausiais duomenimis, II tipo diabetu Lietuvoje serga 59 proc. moterų ir 41 proc. vyrų, nors pasaulinė tendencija yra priešinga. Pasak prof. J. Čeponio, statistikoje iki 60 metų dominuoja vyrai, o perkopus 60, viskas apsiverčia. „50–60 metų amžiaus grupėje diabetu dar serga daugiau vyrų, tačiau vyresnio amžiaus grupėje juos pasiglemžia širdies ir kraujagyslių ligų sukeltos mirtys. Dažniausiai tokiu atveju kalbame apie insultą, miokardo infarktą ir šių ligų sąlygotas mirtis. Tos pačios priežastys lemia tiek cukrinio diabeto išsivystymą, tiek ir stambiųjų kraujagyslių pažeidimą.

Svarbu suprasti, kad tokios mirtys Lietuvoje nepriskiriamos cukrinio diabeto sąlygotoms mirtims, jos patenka į širdies ir kraujagyslių ligų eilutę – tai neleidžia matyti tikrojo diabeto aukų skaičiaus“, – aiškina endokrinologas. Anot jo, vyrai yra labiausiai pažeidžiama grupė dėl kelių priežasčių. Viena – endogeninis arba hormoninis veiksnys, t. y. vyriškų ir moteriškų hormonų pusiausvyros skirtumų sąlygoti pokyčiai. Manoma, kad moteriški lytiniai hormonai saugo moters organizmą nuo kraujagyslių pažaidos. „Kita priežastis – socialiniai faktoriai. Vyrai Lietuvoje vis dar yra mažiau linkę rūpintis sveikata, profilaktika. Dažnai lietuviui vyrui turi atsitikti didžiulis sukrėtimas, kad jis suprastų, jog kažką reikia keisti. Įkalbėti 40–60 metų vyrą nuvykti pas gydytoją dažnai misija neįmanoma“, – apgailestauja prof. J. Čeponis.

Baigdamas pokalbį profesorius pabrėžia – II tipo diabetu sergantys žmonės neprivalo išsižadėti savo kasdienių veiklų, svarbu pažinti savo ligą, pasitikėti specialistais ir kartu su jais ieškoti geriausių gydymo sprendimų.

Eglė VARPIOTAITĖ

 

Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje