Lietuvos teisės instituto vyriausioji specialistė dr. Dalia Gedzevičienė, tyrinėdama intelekto sutrikimų terminiją rėmėsi ne vien moksliniu interesu, bet ir asmenine patirtimi. Mokslininkei ne kartą teko susidurti su šių terminų painiava oficialiuose dokumentuose, įvairiose pažymose. Tais terminais buvo „apdalijamas“ mokslininkei artimas žmogus.
Kas jus labiausiai nustebino, suglumino ir paskatino pradėti tyrinėjimus?
Labiausiai nustebino tai, kad vienai sąvokai įvardyti oficialiai vartojama tokia įvairovė pavadinimų. Šiaip jau terminų sinonimija (kai vienai sąvokai įvardyti vartojama keletas skirtingų terminų) bet kurioje gyvenimo srityje nėra retas ar itin neigiamai vertinamas reiškinys, bet šiuo atveju kalbame ne apie du ar tris terminus, o mažiausiai keturis – intelekto sutrikimas, protinis atsilikimas, proto (arba intelekto) negalia ir silpnaprotystė. Du iš jų – protinis atsilikimas ir silpnaprotystė bei jų atitikmenys kitose kalbose jau seniai pripažinti kaip neetiški, diskriminuojantys ir stigmatizuojantys pavadinimai. Deja, Lietuvoje jie vis dar tebevartojami ne tik šnekamojoje buitinėje kalboje, bet ir oficialiose medikų pažymose, aukštųjų mokyklų vadovėliuose, teismų nutartyse ir pan.
Mano manymu, šiuo metu didžiausi Lietuvoje socialinę atskirtį patiriančių grupių integracijos ir deinstitucionalizacijos iššūkiai yra ne finansų trūkumas, bet priešiškos, stereotipinės socialinės nuostatos, o viena iš sudėtinių nuostatos dalių yra vyraujantis tos grupės įvardijimas mūsų visuomenėje. Kalba veikia mūsų mąstymą, tad jei kalbinėje bendruomenėje bus vartojamas įžeidus, menkinamasis terminas, jis tik dar labiau įtvirtins, pastiprins priešišką nuostatą, baimės atmosferą juo vadinamo asmens atžvilgiu ir, atvirkščiai, pagarbus, neutralus žmogaus būklės, sutrikimo ar tam tikro neurologinio ypatumo įvardijimas mažins, padės įveikti stereotipų įtaką visuomenės pozicijai.
Kada gimė intelekto sutrikimus įvardijanti terminija?
Intelekto sutrikimus įvardijanti terminija jau turi netrumpą istoriją. Praėjusio amžiaus pradžioje intelekto sutrikimas buvo vadinamas oligofrenija, lietuviškai – silpnaprotyste, o jos lygiams žymėti buvo pasirinkti dar XIX a. viduryje pradėti vartoti tokie šiuolaikiniam žmogui šiurpą keliantys terminai kaip debilumas, imbecilumas ir idiotija. Nuo 1965 m. Tarptautinė ligų klasifikacija įveda protinio atsilikimo (angl. mental retardation) terminą. Deja, praėjus bene pusei šio termino vartojimo amžiaus, dėl to, kad šnekamojoje kalboje jo pagrindu susiformavo naujas žodis atsilikėlis kvailai mąstančio, besielgiančio, nemokšos reikšme, žmogui, turinčiam tam tikrų kognityvinių ypatumų, kaip diagnozės pavadinimą įrašyti protinis atsilikimas tapo tolygu išrašyti siuntimą į socialinę atskirtį. Ne ką geresnis ir terminas silpnaprotystė, turint omenyje, kokia reikšme tiek šnekamojoje kalboje, tiek viešajame diskurse vartojamas žodis silpnaprotis. Esu tos nuomonės, kad šiuose terminuose jau nuo pat jų sukūrimo ir vertimo į lietuvių kalbą pradžios buvo užprogramuota jų būsimoji socialinė žala, nes terminams buvo pasirinkti žodžiai, kurių tiek tiesioginės, tiek perkeltinės reikšmės yra su aiškia neigiama konotacija: Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne nurodytos tokios atsilikti reikšmės: nesuspėti su kitais, likti užpakalyje; nepasiekti tam tikro lygio; silpnas – mažai turintis jėgos, mažai atlaikantis; ligotas, nesveikas; menkas, prastas, nepakankamas. Matyti, kad žodis atsilikti mūsų sąmonėje iš karto formuoja dviejų atskirų grupių – „visur spėjančių“, lyderių, ir tų, kurie „lieka užpakalyje“, vaizdinį, o žodis silpnas iš esmės reiškia arba menką kažko kiekį, arba prastą kažko kokybę, tad nesunku atspėti, kokias asociacijas šis žodis kelia, kai derinamas su protu.
Kokius pakeitimus šioje terminijoje siūlote Jūs?
Tiek silpnaprotystės, tiek protinio atsilikimo terminų siūlyčiau atsisakyti. Tiesa, Tarptautinės ligų klasifikacijos 10-ojoje versijoje, kuria privalomai vadovaujasi Lietuvos medikai, kol kas vartojamas protinio atsilikimo terminas, tačiau tikėtina, kad ir čia situacija pasikeis, kai 2022 m. sausio 1 d. įsigalios minėtos klasifikacijos 11-oji versija, kur vietoj mental retardation jau įrašytas disorder of intellectual development. Norėtųsi, kad šis termino pokytis neliktų nepastebėtas ir jis būtų atitinkamai išverstas į lietuvių kalbą – arba intelekto raidos sutrikimas, arba trumpesnis, jau sėkmingai Lietuvos švietimo sistemoje prigijęs jo variantas – intelekto sutrikimas.
Manau, kad šalia intelekto sutrikimo galėtų būti vartojamas ir proto, arba intelekto, negalios terminas, nes tarp šių dviejų terminų esama ir tam tikrų reikšmės skirtumų – intelekto sutrikimas žymi vieną konkretų sutrikimą, o proto negalia – šiek tiek platesnė sąvoka, be to, turėdamas tam tikrą sutrikimą žmogus nebūtinai yra neįgalus. Norėčiau tikėti, kad proto negalios terminas ateityje išnyks natūraliai, kai neliks juo vadinamos sąvokos – intelekto sutrikimą turintys žmonės mūsų visuomenėje nesijaus ir nebus priversti jaustis neįgalūs.
Eglė KULVIETIENĖ
