„Padėk man nuspręsti“: kaip socialinis darbuotojas gali padėti priimti sprendimus

Kauno "Arkos" bendruomenės nuotr.

Mokslo parkas
Nustatymai

Vytauto Didžiojo universiteto magistrantė Ugnė Gudelytė ir profesorius Jonas Ruškus atliko tyrimą, kuriuo analizavo socialinio darbuotojo vaid­menį teikiant pagalbą intelekto negalią turintiems asmenims priimant sprendimus. Pasak J. Ruškaus, tyrimas aktualus, nes Lietuva, kaip ir kitos šalys, yra įsipareigojusi įgyvendinti lygybės prieš įstatymą užtikrinimą pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją.

Tyrimas atliktas Kauno „Arkos“ bendruomenėje, vienijančioje intelekto negalią turinčius ir jos neturinčius asmenis. Tyrime dalyvavo 26 asmenys, iš jų 13 – teisiškai veiksnių, o 13 asmenų nustatytas visiškas arba dalinis neveiksnumas.

„Arkos“ bendruomenės fizinė aplinka primena namus, turi sodą, yra lengvai pasiekiama, atpažįstama, atvira. Organizacijos nariai dalyvauja prižiūrint namą ir aplinką, patys ar padedami tvarkosi, dalyvauja pri­imant įvairių lygių sprendimus.

Šiame tyrime sprendimų sritys varijuoja nuo smulkių kasdienių pasirinkimų (pvz., momentinės veiklos, aprangos, maisto) iki rimtesnių sprendimų (pvz., už ką balsuoti savivaldybių tarybų rinkimuose). Viena iš galimų socialinio darbuotojo, kaip padedančiojo priimti sprendimus, užduočių – padėti asmeniui įsivardyti norus, pageidavimus. Pasitaikė, kad tyrimo dalyviai žinojo ir gebėjo aiškiai įvardyti ir trumpalaikius, ir ilgalaikius savo pageidavimus be socialinio darbuotojo pagalbos, ir apskritai be jokio įsikišimo. Pavyzdžiui, tyrimo dalyvis Kristupas įvardijo, kad nori dalyvauti artėjančiame miesto renginyje, Gintaras norėjo būti atsakingas už organizacijos pašto dėžutės priežiūrą. Vis dėlto dažnai tyrimo dalyviai nebuvo linkę spontaniškai išreikšti savo nuomonių, valios, norų ir pageidavimų. Tyrimo metu atsiskleidė keletas kliūčių: pačios intelekto negalios nulemtas sunkumas formuluoti mintis ar išreikšti norus (pvz., tyrimo dalyvis Markas sako „noriu šito“, „noriu tokio“, tačiau lieka neaišku, kas tai); taip pat komplikuota komunikacija (nekalbanti tyrimo dalyvė Aura skirtingai verkdama išreiškia skirtingus poreikius, bet tai supranta tik nedaugelis aplinkinių); emocinė būsena (pvz., tyrimo dalyvės Enrikos nuotaika ir nuomonė dažnai kinta). Tikėtina, jog tam, kad sunku reikšti nuomonę, įtakos gali turėti išmoktas norų nutylėjimas (ar neišmokta, kaip juos išreikšti), kai daugelis dalykų šių asmenų gyvenime buvo nuspręsta jų neklausiant.

Svarbu pastebėti asmens kūno kalbą, nuotaiką ar galimą frustraciją bei tiesiog pasiteirauti ar parodyti galimybę apsispręsti. Norams išreikšti gali reikėti papildomų priemonių. Siekiant suprasti, ko norėtų tyrimo dalyvis, buvo siūloma pageidavimą nupiešti, parašyti, parodyti ženklais ar nuvesti iki reikiamos vietos ar daikto.

Per susirinkimus asmenys patys kėlė klausimus, susijusius su organizacijos veiklomis (pvz., sporto ar savanorystės galimybėmis, tvarkaraščio pokyčiais), artimiausiais planais (švenčių organizavimas, išvykos, atvykstantys svečiai), pirkiniais, dovanomis, tvarka (kiek kakavos galima gerti per dieną), iniciatyvomis (organizuoti šaškių turnyrą). Dalį klausimų kėlė asistentai, siekdami išgirsti neįgaliųjų požiūrį ir nuomonę, su jais pasitarti.

Kai asmenys nežino, ką rinktis, remdamasis pagalbos priimant sprendimus principais pagalbininkas turėtų pasiūlyti informacijos šaltinius ir parodyti jų įvairovę. Bene ryškiausias pavyzdys buvo tyrėjos pagalba tyrimo dalyvei Emilijai priimti sprendimą renkantis, už ką balsuoti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. Pirmiausia Emilija rinkosi merą. Paklausus, kas jai būtų svarbu, ji atsakė, kad būtų „geras meras, gerai tvarkytųsi, padėtų įkurti organizacijai gyvenimo namus“, sutvarkytų Emilijos buvusią mokyklą, klausytųsi gyventojų. Tada iš turimo oficialaus rinkimų lankstinuko tyrėja sutrumpintai perskaitė kiekvieno kandidato programą, apžiūrėjo nuotraukas. Emilija pasakė, kad ji nori balsuoti už kandidatą, kuris savo programoje pabrėžė, kad klausysis gyventojų.

Buvo išbandytos įvairios vaizdinės priemonės, leidžiančios geriau suvokti galimus pasirinkimus ir jų pasekmes: scheminis piešimas, privalumų ir trūkumų surašymas taikant lengvai suprantamo teksto principus, vaizdo medžiaga, nuotraukos.

Kai kurie tyrimo dalyviai savo nuomonę ir apsisprendimą išreiškė sunkiai arba nesuprantamai. Aiškiausiai tyrimo dalyvių valia buvo matyti uždavus uždaro tipo klausimus, kai asmuo žodžiu ar mimika atsakė „taip“ arba „ne“. Dar vienas būdas išreikšti savo nuomonę – ją parašyti. Paaiškėjo, kad tyrimo dalyvis Kristupas savo apsisprendimą suprantamiau išreiškia raštu.

Tyrimas parodė, kad socialinio darbuotojo pagalba gali būti reikalinga ir naudinga asmeniui formuluojant bei išreiškiant savo pageidavimą ar nuomonę, ieškant informacijos ar alternatyvų apsisprendžiant ir įgyvendinant pasirinkimą. Norų ir pageidavimų įvardijimo etape ši pagalba gali būti susijusi su dėmesio asmens norams skyrimu, atidžiu ir aktyviu išklausymu, grupės dėmesio atkreipimu į asmenį, pagalba formuluojant nuomonę. Informacijos rinkimo ir alternatyvų svarstymo etape socialinis darbuotojas gali padėti surasti informacijos šaltinius, objektyviai ir suprantamai pateikti informaciją, nukreipti asmenį pasitarti su artimaisiais ar autoritetais, padėti prioritetizuoti galimus pasirinkimus. Svarstymo procese svarbu bendrauti su sprendžiančiu asmeniu ir stebėti jam ar jai svarbius sprendimo kriterijus, jo žinomą informaciją, pateikti tinkamą informacijos kiekį, susilaikyti nuo tendencingumo. Visuose etapuose svarbu pažinti neįgalų asmenį ir suvokti kontekstą, atsižvelgti į jo individualias savybes, ieškoti ir kūrybiškai pritaikyti pagalbines išraiškos priemones, pasitelkti įvairias bendravimo technikas.

Emilija STONKUTĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt