Ukrainiečiai radijo žurnalistai Olegas, Olena Golovatenkos ir jų sūnus Bohdanas, pabėgę nuo karo baisumų, šias Kalėdas pirmą sykį sutiks Lietuvoje, toli nuo tėvynės, nuo artimų žmonių. „Lietuvoje jau turime draugų, apgaubusių mus rūpinimusi ir šiluma, bet tėvynės labai ilgu“, – sako Olena. Olego ir Olenos sūnus turi negalią, autizmo spektro sutrikimą. Lietuvoje berniukas gauna visą jam reikalingą pagalbą. Olena su skausmu prisimena karo Ukrainoje pradžią ir didžiulę grėsmę, iškilusią sūnaus sveikatai.
Kelionė mirties keliu
Olego ir Olenos šeima gyveno Černihive, abu žurnalistai dirbo radijuje, Bohdanas lankė specialiąją mokyklą. „Karo nuotaika sklandė ore, jautėme grėsmę, bet vis dar negalėjome patikėti, kad priešas mus užpuls“, – pasakoja Olena. Ankstų vasario 24-osios rytą viskas pasikeitė. „Sproginėjo bombos, kaukė sirenos, prasidėjo mūšiai. Putinas su savo kariuomene tikėjosi Černihivą užimti per 2-3 dienas, miestas atsilaikė 40 dienų. Mus nuolat bombardavo, mieste neliko šildymo, vandens. Slėpėmės požeminėje slėptuvėje. Dvi savaites! Baisu buvo suaugusiems, o 13-metis Bohdanas patyrė tokį stresą, kad pradėjo nebemiegoti naktimis, nustojo kalbėti. Kai atsirasdavo galimybė išeiti į lauką, Bohdanas nė už ką nenorėdavo pajudėti iš vietos.“
Tėvai baiminosi dėl sūnaus, jie žinojo, kad turintiems autizmo sutrikimą dažnai atsiranda gretutinių sutrikimų. „Tiek daug įdėjome, kad sūnus, nepaisant sutrikimo, tobulėtų, o karas ir Putino žvėrys viską galėjo atimti“, – sako moteris.
Olegas ir Olena ryžosi bėgti iš Černihivo. Moteris liūdnai prisimena įtampos ir nerimo persmelktą kelionę: „Labiausiai jaudinomės dėl sūnaus, tėvas visą kelią jį laikė apkabinęs. Mes meldėmės.“ Olena sako, kad bet kurią minutę jie galėjo žūti. Sūnus virpėjo iš baimės, o tėvai dėl vaiko stengėsi atrodyti ramūs. „Važiavome mirties keliu. Sūnus nepratarė nė žodžio, baisu buvo, kad jis jau niekada nebekalbės“, – prisimena Olena. Į Kyjivą juos atvežė kraštietis, drąsus ir tylus žmogus. Olena žino tik jo vardą – Aleksandras. Sako, kad niekada jo nepamirš, o atvykus į Kyjivą padėkojo, apkabino. Aleksandras skubėjo, Golovatenkos – taip pat. Daug žurnalistų pasitraukė į Lvivą, bet Oleną ir Olegą iš Lietuvos atvykę savanoriai paragino važiuoti pas mus ir dirbti toliau tai, ką jie puikiai gebėjo – skleisti žinias apie karą Ukrainoje Lietuvai ir pasauliui.
Sūnus kalba ir šypsosi
Olena dėkinga Lietuvos žmonėms, ypač Žydrei Gedrimaitei ir jos vyrui Gintui, apgaubusiems jų šeimą meile ir rūpesčiu. Lietuvoje Bohdanas pasijuto saugus, Vaikų raidos klinikoje praėjo reabilitacijos kursą ir toliau gauna reabilitaciją vienoje privačioje klinikoje. Berniukui ypač padėjo sensorinė terapija. Olena dėkinga, kad ši terapija tęsiama. Savo sūnų mama toliau lavina namuose. „Buvome pradėję lankyti „Šilo“ mokyklą, tačiau ukrainiečių klasėje – 4 vaikai ir visų išsivystymo lygis labai skirtingas. Bohdanui reikia socializuotis, bendrauti su vaikais, tad su mokykla ryšių nenutraukėme, bet jis toli pažengęs, lyginant su kitais vaikais, tad dirbame namuose. Rezultatai mane džiugina. Bohdanas jau taria ir lietuviškus žodžius, – pasakoja Olena ir sako dėl sūnaus dabar esanti rami. – Mažais ir didesniais žingsneliais judame į priekį.“
Berniukas, kaip ir visi vaikai, laukia Kalėdų senelio. Olena pasakoja, kad per Kalėdas jų namuose Černihive visada susirinkdavo daug artimų šeimai žmonių: „Grįžti negalime, esame dėkingi savo naujiems draugams už šilumą ir gerumą, bet mintimis ir širdimi mes Ukrainoje.“
Eglė VARPIOTAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
