21
K, Lap
11 Nauji straipsniai

Talačkonių fenomenas, kuriam sunku atsispirti

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko (viduryje) bendrauja su į šventę atvykusiais neįgaliųjų judėjimo iniciatoriais.

Integracijos keliu
Nustatymai

Vidurvasaris. Talačkoniai. Jau beveik keturis dešimtmečius Lietuvos neįgaliesiems šie žodžiai asocijuojasi su kelione į Pasvalio rajoną, susitikimą su bičiuliais, nuotaikingą, visiems metams įspūdžių paliekančią šventę. Ir šį vidurvasarį Lietuvos neįgaliųjų draugijos organizuojamas susitikimas sukvietė apie pusantro tūkstančio bendrystės pasiilgusių žmonių. Prie 43 neįgaliųjų draugijų delegacijų prisijungė ir bičiuliai iš išsėtinės sklerozės, astma sergančiųjų, regėjimo bei kitas negalias turinčiųjų nevyriausybinių organizacijų. 

Talačkoniai traukia ir jaunus, ir vyresnius.

„Ačiū, kad kuriate Lietuvą“

Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Aurelijos Petronienės rankose – naminės duonos kepalas, jos pagalbininkų delnuose – didžiulis sūris ir iš ąžuolo lapų pintas vainikas. Šie šilto ir nuoširdaus dėmesio ženklai buvo skirti susitikimų Talačkoniuose tradiciją puoselėjančios Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkei Jelenai Ivančenko. Kartu – ir visiems padedantiems bei prisidedantiems prie šios džiugios vidurvasario šventės. „Sveiki sugrįžę! Sveiki atvykę!“ – smagiu pasveikinimu iš atokiausių Lietuvos kampelių suvažiavusius neįgaliuosius pasitiko Balsių malūnas.

„Ši šventė suburia bendraminčius, draugus, pažįstamus... Ačiū už jūsų vienybės jausmą, kuris prieš kelias dešimtis metų davė pradžią neįgaliųjų judėjimui, o šiandien, tik pažiūrėkite, į ką išaugo – tūkstantinė minia iš visos Lietuvos susirinko prisiminti ir pagerbti tų, kurie įkvėpė pokyčiams, paskatino mus visus tapti drąsesnius. Ačiū, kad esate su mumis“, – į šventėn susirinkusiuosius kreipėsi J. Ivančenko.

Už galimybę tapti neįgaliųjų gyvenimui svarbiu centru dėkojo Pasvalio rajono mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas, dar daugelį metų čionai sugrįžti kvietė Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė, svetingai visus čia sutikti žadėjo Balsių malūno šeimininkas Rimas Želvys. Unikalia bendrystės švente džiaugėsi ir Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė, o Seimo narys Justas Džiugelis tikino: aktyvūs, veiklūs neįgalieji – tikrieji Lietuvos kūrėjai. „Ačiū, kad dalyvaujate tokiuose renginiuose, ačiū, kad kuriate Lietuvą“, – sakė jis.

Neįgaliųjų judėjimo pradininkas biržietis Egidijus Šatas priminė: likimo bičiulių susibūrimai Talačkoniuose iš tiesų buvo mėginimas atkreipti valdžios dėmesį į negalią turinčius žmones, jų rūpesčius, bandymas kurti kitokią – suprantančią ir atjaučiančią – Lietuvą. Nuo tų dienų praėjus vos ne pusei amžiaus, galima drąsiai pasakyti – negalios žmonių pastangos nebuvo beprasmės.

Neįgaliųjų judėjimo pradininkai.

Neįgaliųjų dirbinių mugės sumanytojai

Tauragės rajono neįgaliųjų draugijos narys Kęstutis Gavėnia – vienas iš Talačkonių susitikimų pradininkų. Kasmet čia atvažiuoja. Visą gyvenimą raumenų atrofijos lydimas vyriškis pasakoja jau daugiau kaip 20 metų judantis neįgaliojo vežimėliu. Iš pradžių dar pakako mechaninio, dabar jau nebeišsiverčia be elektrinio. Liga progresuoja, o nėra jokio gydymo. Tokia pat ir sesers Reginos lemtis. Tačiau nei vienas, nei kitas negaliai nepasiduoda, stengiasi gyventi aktyviai ir įdomiai. Adakavo socialinės globos namų Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos padalinyje Kęstutis įgudo dirbti su moliu, Regina išmoko siūti. Abu į šį centrą kasdien kaip į darbą važiuoja.

Molis vyriškio rankose virsta patraukliais keramikos dirbiniais: angeliukais, varpeliais, žvakidėmis, laimę nešančiomis pasagomis... Žiedimo staklių centre nėra, tad visus dirbinius Kęstutis lipdo rankomis. Baigtą gaminį porą savaičių džiovina, o paskui „šauna“ į degimo krosnelę. Glazūros nenaudoja, spalvinį lipdinių savitumą išgauna paprastais dažais.

Kęstutis prisimena, kad tai jis kartu medines dėžutes gaminančiu bičiuliu Algiu Brukliu buvo Talačkoniuose kasmet besiplečiančios dailiųjų amatų mugės iniciatoriai. Jiedu pirmieji čia savo dirbinius atsigabeno. Jau kitąmet jais pasekė ir kiti neįgalieji.

Įvairiausių siuvinių į Talačkonius atvežusi Kęstučio sesuo Regina – taip pat šių susibūrimų senbuvė. Kaip ir brolis, elektriniu vežimėliu judanti moteris pasakoja esanti visiškai savarankiška. Jeigu neturėtų elektrinio vežimėlio ir kaskart reikėtų ieškotis palydovo, stumiančio ratelius, būtų sunkiau. Dabar pati visur nuvažiuoja: į parduotuvę, centrą, pas gydytojus. Į Talačkonius atvažiuoja nuo tų laikų, kai, pasak jos, dar buvo draudžiama rinktis draugėn. Moteris sako pasiilgstanti senų bičiulių. Deja, jų gretos kasmet vis retėja. E. Šato iniciatyva nusifotografuoti susirinkusių neįgaliųjų judėjimo veteranų būrelyje šįsyk nebuvo nė poros dešimčių žmonių.

Varėnos rajono neįgaliųjų draugijos folkloro kolektyvas „Atgaiva“ su organizacijos pirmininku Algiu Ulbinu.

Tradicijas tęsia jaunesnioji karta

Į Talačkonius atsivežtų siuvinių gausa R. Gavėnytei nenusileidusi Katerina Avdejeva – Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos narė. Vėjyje plazdėjo moters siūtos prijuostės, dėmesį traukė originalios kuprinės, šviesą atspindinčiomis juostelėmis, gėlių aplikacijomis puoštos rankinės.

Pasak Katerinos, siuvimas – visas jos gyvenimas. Šios profesijos paslapčių pradėjo mokytis būdama 15-metė. 40 metų prie siuvamosios mašinos praleidusi moteris neslepia – šis darbas ir stuburo problemas prišaukė, ir negalią „padovanojo“. Tačiau mesti amato moteris neketina.

Daug laiko prie savo dirbinių praleidžia ir kita radviliškietė – Elena Stankevičienė. Jos silpnybė – iš siauručių odos juostelių kuriami papuošalai. Dažniausiai – gėles atkartojančios segės.

Papuošalų kūrimas – viena mėgstamiausių darbščiųjų rankų būrelių veiklų. Įdomių karoliukais siuvinėtų segių į Talačkonius atvežė Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos narės. Pasak rankdarbių būrelio vadovės Ingos Maconkienės, moterims patinka verti karoliukus, megzti. siūti. Užsiėmimai vyksta ir Dusetose, ir Zarasuose. Moterys renkasi noriai, dirba su užsidegimu.

„Naują papuošalų liniją“ Talačkoniuose pristatė Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos dailiųjų amatų kūrėjos. Širdžiai ir akiai mielų smulkmenų taip pat buvo galima rasti ant kėdainiškių, alytiškių, marijampoliškių, kitų rajonų prekystalių.

O štai pasvaliečio Mariaus Aglinsko gaminiai – vienetiniai, unikalūs. Rateliais judantis vyriškis kuria motociklų modelius. Garaže įsirengtose dirbtuvėse prie tekinimo, suvirinimo staklių praleidžia apie 10 dienų, kol sumeistrauja vieno ar kito motocik­lo modelį. Porą tokių gražuolių atvežė ir į Talačkonius. Daug kas grožėjosi Mariaus darbais, tačiau pirkėjų neatsirado. Tokiam gaminiui reikia nusimanančio pirkėjo. Vieną kitą Vilniuje, mugėje „Tau, Vilniau“, parduoda, bet dažniausiai Mariaus modeliai iškeliauja į užsienį.

O štai kito pasvaliečio – Alvido Svilio – tekintiems medžio dirbiniams pirkėjų netrūko ir Talačkoniuose. Ne vieną dailų krepšį pardavė ir uteniškis vytelių pynėjas Genadijus Kaminskas. Be lauktuvių iš Talačkonių negrįžo nė vienas šventės dalyvis.

Padėkos ženklai – iš panevėžiečių rankų.

Tryško kūrybingumo versmės

Kiekviena įsimintina šventė – bendrų jos organizatorių ir dalyvių pastangų rezultatas. Šiemet į Talačkonius atvykę neįgalieji turėjo ne vieną progą tuo įsitikinti. Renginio vedėjai Violetai Mičiulienei pakvietus, neįgaliųjų draugijos aktyviai įsitraukė į eilėraščio apie šioje bendrystės šventėje patiriamus išgyvenimus kūrimą. O kad būtų dar įdomiau, užduoties sumanytojai šį kūrybinį procesą pasunkino – visuose eilėraščiuose paprašė pavartoti keturis žodžius: šventė, draugystė, malūnas ir... batai.

Talačkonių susitikimų dvasia puikiai atsispindėjo Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos narių sukurtuose posmeliuose: „Aukštaitijoj prie malūno / Susitikom su draugais / Padainuoti ir pašokti, / Pasilinksminti smagiai. / Kas su batais, kas be batų, / Bet laimingi ir tvirti. / Susitiksim kitą metą, / Nes draugystė mūs stipri.“

Ištikimybę tradicinei šventei išradingai prisiekė Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos poetai: „Jei batų nesunešiosim, / Kitąmet vėl atvažiuosim. / Kiek ilgai malūnas stovės, / Tiek ilgai draugystė klestės.“

Seimo narys Justas Džiugelis su neįgaliaisiais greitai randa bendrą kalbą.

Dainininkams pritarė jungtinis Talačkonių choras

Šventinio renginio dalyviai noriai prisijungė ir dar prie vienos meninės veiklos. Pasiklausę, kaip dainuoja daugiau kaip 100 kūrinių žiūrovus galintis džiuginti Varėnos rajono neįgaliųjų draugijos folkloro ansamblis „Atgaiva“ bei prieš dvejus metus naujai susibūręs Pakruojo rajono neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis „Šiladis“ su dar jaunesne kapela „Kvietkelis“, ir patys panoro pritarti po Basių malūną sklandančioms dainoms. Tiesa, prieš tai dar visi nuščiuvę klausėsi dviejų jaunų talentingų dainininkų – televizijos projekto „Lietuvos talentai“ prizininko Emilio Korickio ir „Chorų karų“, „Lietuvos balso“ dalyvės nereginčios Vaidos Butautaitės – koncerto. Solo, due­tu atliekami kūriniai stebino ir jaudino. Žavėjo skaid­rūs jų balsai, pasirinktos dainos.

O jau po viso to jungtinis Talačkonių choras nuotaikingai užtraukė Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“.

Dainomis išlydėti kitą vidurvasarį neįgalieji čia ir vėl sugrįš. Talačkonių fenomenui sunku atsispirti...

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt