13
T, Lap
10 Nauji straipsniai

Vasaros džiaugsmai – ir negalią turintiems vaikams

LND surengtos stovyklos dalyviai džiaugėsi jūros teikiamais malonumais.

Integracijos keliu
Nustatymai

Kas yra ideali vasara? Jūra, saulė ir draugai, turbūt atsakytų ne vienas vaikas. Tačiau ne kiekviena Lietuvos šeima gali nuvykti vasarą prie jūros. Ypač jei joje auga neįgalus vaikas, kuriam atitenka visas šeimos dėmesys, o dažnai net ir didelė finansų dalis. Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) imasi organizuoti stovyk­las neįgaliems vaikams, todėl kasmet keliolika jų turi galimybę už simbolinį mokestį smagiai pailsėti su bendraamžiais. 

Šventosios mokymo ir reabilitacijos centre stovyklautojai smagiai leido laiką.

Stovyklos reikalingos ir mamoms

Pasak LND pirmininkės Jelenos Ivančenko, draugija jau daugelį metų rengia neįgaliems vaikams skirtas stovyklas ir kasmet jaučiamas vis didesnis jų poreikis. „Anksčiau stovyklos buvo rengiamos tik vaikams, tačiau pamatėme, kad mamos labai nenoriai išleidžia juos, daugelis vis tiek vykdavo kaip vaikų palydovės. Nusprendėme surengti bendrą vaikų ir tėvų stovyklą. Ir tai pasiteisino. Matome, kad to labai reikia“, – sako J. Ivančenko. Jos teigimu, yra ne tik vaikų, bet ir mamų, kurios pirmą kartą pamato jūrą. Tradiciškai į stovyklą kviečiamas psichologas, kuris dirba su tėvais. Jie atsitraukia nuo buities rūpesčių, pamato vaiką ir jo negalią tarsi iš šono, pabendrauja tarpusavyje, pasidalija patirtimi.

Kad tokios stovyklos ne mažiau reikalingos mamoms nei vaikams, sutinka ir viena iš stovyklos vadovių psichologė Vidutė Ališauskaitė. Jos teigimu, neretai neįgalų vaiką auginančios mamos visą gyvenimą paskiria savo mažiesiems, todėl joms labai reikalinga savitarpio parama, išklausymas, matymas, kad yra ne viena. „Kartais mamos galvoja, kad tik joms taip atsitiko, bet pabendravusios pamato, kad kitiems dar sunkiau, bet jie yra labai pozityvūs“, – įspūdžiais dalijasi psichologė. Jos teigimu, motinų skausmas dažnai būna uždaras. Dauguma labai džiaugiasi ir laukia stovyklų, nes kai kurioms tai vienintelė vieta išsisakyti, išsikalbėti. Pasak V. Ališauskaitės, ypač tokias stovyklas vertina ne iš miesto, o iš atokesnių vietovių, kaimų atvykę tėvai. Iš pradžių nedrįsta, nepripažįsta savo skaudulių, tačiau pamažu atsiveria. Atsiranda viena kita entuziastinga mama, kuri savo pavyzdžiu, optimistiniu požiūriu užkrečia kitas.

Gabrielė džiaugėsi stovykloje suradusi naujų draugų.

Milda mokėsi groti indėniškais instrumentais.

Stovykloje veiklų netrūko

Kiekviena šiemetinės stovyk­los, kuriai vaikai sugalvojo pavadinimą „Gintarėlių sala“, diena buvo kupina įvykių, nuotykių, veiklų. Stovyklos dalyviai kūrė smėlio skulptūras, žaidė prie vandens, mokėsi šokti, vaidinti, važiavo į „Vinetu“ kaimą. Veiklos netrūko ir lietingomis dienomis: jie kūrė paveikslus ant vandens, piešė ant akmenukų, dėliojo mandalas iš prie jūros rastų daiktų. V. Ališauskaitė džiaugėsi, kad iš pradžių labai nedrąsiai jautęsi vaikai vėliau atsipalaidavo, noriai bendravo ir dalyvavo veiklose. O ir mamoms nebuvo kada nuobodžiauti: jos kūrė vaidinimą, bendravo savipagalbos grupėse, klausėsi psichologės paskaitos – nors trumpai galėjo pabūti be vaikų, pagalvoti tik apie save.

Violeta Župerkienė – labai stipri moteris. Ji augina 2 neįgalias dukreles. Viena iš jų – su visiška negalia. Ir vyras prieš keletą metų susirgo, dar jo brolis su visiška negalia pas juos gyvena. Be viso to, prieš keletą metų moteriai teko ir uošvius slaugyti. Tačiau ji nesiskundžia. Įprato ir neša savo kryželį. „Turiu būti stipri, jei aš palūšiu, visi namai sugrius“, – sako Violeta. Į stovyk­lą moteris atvyko su dukra Vaiva, kuriai nustatytas raidos sutrikimas. „Nežinojau, kokia čia stovykla, gal būčiau ir dukrą su visiška negalia atsivežusi – juk ji nieko nemato, niekur neišeina“, – teigia moteris. Pasak Violetos, tokios stovyklos daug duoda. Čia Vaivai buvo labai smagu – ji susirado draugų, su kuriais ėjo maudytis, lipdė smėlio skulptūras, statė spektaklius, šoko, žaidė įvairius žaidimus. Mergaitė grįžo laiminga, atsipalaidavusi. Patenkinta ir mama – stovykloje buvo galimybė pasišnekėti su psichologe, pasipasakoti, išgirsti patarimų.

Stovyklautojai kūrė skulptūras iš smėlio.

Svarbiausia – susirasti draugų

Spartakas Brižinskas iš Akmenės stovykloje buvo jau trečią kartą. Jo globėjas Albertas Semenavičius džiaugiasi, kad yra tokia galimybė ir kai tik sužino apie paskelbtą stovyklą, iš karto stengiasi užsiregistruoti. Deja, ne kasmet pavyksta į ją patekti. Dar vienas liūdesį keliantis apgailestavimas – Spartakui 14 metų ir kitais metais jis jau nebepateks į vaikų grupę. A. Semenavičius sako, kad globotinis turi raidos sutrikimą, o tokie vaikai ilgiau išlieka vaikiški, todėl jis dar nebus pasirengęs vykti į jaunimo stovyklą. Jie gyvena kaime, kur nėra bendraamžių, todėl stovykloje Spartakui svarbiausia buvo susirasti draugų. Pats Albertas yra 12 metų dirbęs socia­linį darbą su sutrikusio intelekto vaikais, todėl puikiai supranta jų problemas. Vyras sako esantis dėkingas, kad LND suteikia galimybę prasmingai, įdomiai praleisti laiką prie jūros. „Stengėmės išnaudoti kiekvieną akimirką. Buvo daug užsiėmimų, o jei nieko nevykdavo, eidavome pasivaikščioti, važiuodavome su dviračiais“, – sako A. Semenavičiaus. Tik gaila, kad oras nelepino.

Lietingas oras neišgąsdino Gabrielės Bitinaitės – pasak jos mamos Ritos, net ir tas laikas praėjo prasmingai – vyko daug įtraukiančių užsiėmimų. 11-metė Gabrielė gyvena su raumenų atrofija. Rita sako, kad nuo pat vaikystės (kad dukra serga, paaiškėjo kai jai buvo 1,5 metų) pamilo Gabrielės ligą, todėl visur kartu eina, dalyvauja, nekreipia dėmesio į aplinkinių žvilgsnius. „Galvoju, kad dar labai gerai gyvename“, – sako mama. Į vežimėlį Gabrielė atsisėdo būdama penkerių, tačiau ir jis netrukdo gyventi aktyviai. Mergaitė lanko progimnaziją, kur turi daug draugų, jie ir į namus pas Gabrielę atvažiuoja. Po pamokų laukia baseinas, kineziterapija, masažo užsiėmimai (tiesa, už viską tenka susimokėti). Na, o vasarą mergaitė ima šiek tiek nuobodžiauti – juk visą laiką, 24 valandas, būna su mama, o jai labai reikia bendraamžių. Ši stovykla – galimybė, kurios šeima labai laukia. Daugiau progų nuvažiuoti prie jūros neturi. Ritai taip pat stovykla buvo naudinga: „Nesijauti toks vienas, pailsi.“

Tiesa, Rita apgailestauja, kad nėra valomas takas link jūros – visą savaitę, praleistą stovykloje, jis buvo užpustytas smėliu. Rita savo mergaitę su vežimėliu nustūmė, o kai kurie sunkesnę negalią turintys vaikai prie jūros nėjo. „O juk Šventosios mokymo ir reabilitacijos centre ir daugiau neįgaliųjų ilsisi, senukams tokiu taku labai sunku eiti“, – svarsto moteris. Pasak Ritos, Monciškėse tokių problemų nekyla.

Dauge gerų emocijų suteikė stovyklautojų sukurtas vaidinimas.

Ar pakanka tokių stovyklų?

Pasak Neįgaliųjų reikalų departamento vyriausiosios specialistės Jolitos Jurgelevičiūtės, 2016 metais Neįgaliųjų reikalų departamentas finansavo 26 aktyvaus poilsio ir savarankiškumo ugdymo stovyklas ir kitus renginius. Juose dalyvavo per 850 vaikų. Tokius projektus įgyvendina skėtinės neįgaliųjų asociacijos. Šiemet savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklose ir aktyvaus poilsio renginiuose, organizuojamuose vasarą, dalyvaus 220 vaikų.

Pasak stovyklą organizavusios LND projekto vykdytojos Kristinos Vainienės, šiemet draugijos surengtoje stovykloje panoro dalyvauti apie 40 vaikų, o vietų buvo tik 15. „Matome, kad yra tokių stovyklų poreikis, ateity galvojame teikti projektus ir į kitus fondus, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę pailsėti“, – ateities planais dalijasi I. Ivančenko.

Aurelija BABINSKIENĖ 
LND archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt