19
A, Lap
9 Nauji straipsniai

Kolektyvų profesionalumas – vadovo darbo atspindys

Kauno miesto neįgaliųjų draugijos ansamblio „Atgaiva“ vadovė Dalia Liutkienė bando išgauti subtilesnį muzikos skambėjimą.

Integracijos keliu
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) vienijamose asocijuotose narėse veikia 62 meno mėgėjų kolektyvai. Visi jie savo koncertines programas pristato, vieni iš kitų pasimoko, patirties pasisemia jau tradiciniu tapusiame festivalyje „Vilties paukštė“. Norėdama paskatinti kolektyvus siekti aukštesnio profesionalumo, suteikti reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių, LND jų vadovus pakvietė į seminarą „Meno mėgėjų kolektyvų vadovų profesinių įgūdžių tobulinimas“. Jam vadovavusio J. Gruodžio konservatorijos dėstytojo kompozitoriaus Romualdo Martinkėno nuomone, būtent vadovas yra kolektyvo siela, jo veidrodis, todėl kelti kvalifikaciją visada verta. 

Grupė meno mėgėjų kolektyvų vadovų seminaro dalyvių su kompozitoriumi Romualdu Martinkėnu (sėdi pirmas dešinėje).

Dainos skambėjimą lemia norima perteikti emocija

„Kuo vadovai bus profesionalesni, tuo mėgėjų kolektyvai bus aukštesnio meninio lygio“, – įsitikinęs R. Martinkėnas. O tobulėjimas – nuolatinis procesas. LND pirmininkė Jelena Ivančenko taip pat pastebi, kad nors dauguma neįgaliųjų draugijų kolektyvų vadovų turi muzikinį išsilavinimą, visada pravartu pagilinti žinias, iš šalies pažvelgti į savo darbą, nesibaiminti naujovių.

Seminarui vadovavęs kompozitorius R. Martinkėnas sako nemėginęs primesti savo nuomonės, tačiau pabandęs kitaip pažvelgti tiek į neįgaliųjų ansamblių mėgstamą liaudies muziką, tiek į kolektyvų prisistatymą scenoje, parodyti, kaip visa tai mato dainų atlikėjus vertinantys komisijų nariai ar žiūrovai.

Biržų rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio vadovė Laima Aukštuolienė, Šeduvos neįgaliųjų draugijoje duetu moteris dainuoti mokanti Evelina Stalgienė – muzikos mokslus baigusios, nemažai patirties turinčios vadovės. Įgūdžių, atrodo, užtektų, tačiau, pasak jų, pasiekti norimą rezultatą ne visada pavyksta – daina neskamba ir gana. R. Martinkėno teigimu, tokiais atvejais reikėtų paieškoti naujų tiek instrumentinio, tiek vokalinio atlikimo spalvų. Dažnai per garsiai grojantį akordeoną galima pabandyti pakeisti subtilesniu instrumentu: gitara, smuiku, fleita ar netgi dūdele. O originalesnį dainos skambėjimą nesunku išgauti labiau įsigilinus į jos tekstą, galbūt išryškinus kitus akcentus. Juk kiekvienas kūrinys, pasak R. Martinkėno, turi daug prasmių. Tereikia nuspręsti, kokią emociją vienu ar kitu kūriniu žiūrovams norime perteikti.

Seminaro vadovas kompozitorius Romualdas Martinkėnas.

Mėgėjų kolektyvai skiriasi nuo profesionalių

Dvejus metus su Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos ansambliu „Gaja“ dirbantis Ričardas Gečas prisipažįsta tokiame seminare dalyvavęs pirmą kartą. Ir tikina: jeigu LND ir ateityje juos organizuotų, būtinai dalyvautų.

Nors specialių mokslų vyriškis ir nėra baigęs (tik muzikos mokykloje mokėsi), atsitiktiniu žmogumi muzikos pasaulyje savęs nelaiko. Pasak R. Gečo, scenoje jis – apie 40 metų. Grojo klavišiniais ir gitara, žiūrovus džiugina populiariąja muzika ir roku. Tačiau seminare įgijo nemažai žinių, kurios ateityje tikrai pravers. Naudingos buvo ir teorinės paskaitos, ir praktiniai pavyzdžiai. R. Martinkėnas seminaro dalyviams pateikė filmuotos medžiagos, pristatančios, kaip kolektyvai atlieka vieną ar kitą dainą, o paskui visi drauge aptarė tai, ką matė, diskutavo.

Seminaro dalyviams ypač patiko kompozitoriaus pasiūlytos praktinės užduotys. Jie rašė muziką sutartinėms, savaip interpretavo vadovo pasiūlytą dainą. Ir patys nesiliovė stebėjęsi, kaip skirtingai perteikė tą patį kūrinį, kiek kūrybiškumo parodė.

Stasė Petrauskienė Panevėžio miesto neįgaliųjų draugijos mišriam vokaliniam ansambliui „Jovaras“ vadovauja nepilnus metus – nuo spalio. Rado jau 16 metų dainuojantį kolektyvą. Vadovė neslepia – imtis kokių nors naujovių nėra paprasta. Dainininkai susigyvenę, turi savo požiūrį, tad dažniau vadovei prie jų taikytis tenka. Kartu, pasitardami, ir šiemetinei „Vilties paukštei“ jau parinko repertuarą. Ansamblyje dainuoja garbaus amžiaus žmonės, todėl naujoms dainoms išmokti prireikia daugiau laiko.

Iki „Jovaro“ S. Petrauskienė 10 metų vadovavo bendrijos „Vilties linija“ kolektyvui, tad darbo patirties su neįgaliaisiais jai nestinga. Pasak moters, meno mėgėjų kolektyvai labai skiriasi nuo profesionalių atlikėjų. „Su profesionalu, kuris moka skaityti natas, yra baigęs muzikos mokyklą, dirbti daug lengviau. Meno mėgėjų kolektyvuose žmonės dažniausiai dainuoja iš klausos, todėl juos nėra paprasta išmokyti, kad melodija skambėtų darniai“, – mintimis dalijasi moteris.

Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos kolektyvo vadovas Ričardas Gečas.

Reikia ir programą apgalvoti, ir balsus suderinti

Tikrų profesionalų neįgaliųjų draugijose – tik vienas kitas. Visi vadovai dažniausiai dirba su mėgėjais. Svarbiausia, pasak seminare savo patirtimi pasidalijusios Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės ir meno vadovės Zitos Kvik­lienės, atsirinkti gerus balsus. Jau ne vienus metus ukmergiškių pasirodymai stebina „Vilties paukštės“ žiūrovus, papuošia respub­likinę šventę „Tau, Vilniau“, Ukmergės miesto renginius. Z. Kviklienė neslepia: suburti pripažinimo ir įvertinimo sulaukiančius kolektyvus nebuvo lengva. Pasak jos, nuomonė, kad į ansamblį galima priimti visus dainuoti norinčius žmones, nėra teisinga. „Dainavimo būrelis ir draugiją reprezentuojantis kolektyvas – ne lygiaverčiai dalykai“, – sako Z. Kviklienė. Ji neneigia, kad dainavimą kaip užimtumo veiklą besirenkantys žmonės gali paįvairinti vakarones, kitus neformalius renginius, tačiau jeigu reikia pakilti į sceną ir atstovauti organizacijai, turi būti ir balsai atrinkti, ir kaskart nauja programa parengta.

Šiai minčiai pritaria ir Kauno miesto neįgaliųjų draugijos moterų vokalinio ansamblio vadovė Dalia Liutkienė. Atrodytų, Kaunas – didelis miestas, tad atsirinkti tinkamus dainininkus nėra sunku. Tačiau klasiką dainuoti norinčiam kolektyvui tinka tik­rai ne kiekvienas balsas. Kai į sceną išeina 5–6 moterys, jų balsai turi nepriekaištingai derėti. D. Liutkienė neslepia: iki šiol niekaip nesuranda kuo pakeisti „Atgaivą“ dėl sunkios ligos turėjusią palikti gražaus soprano savininkę Birutę Sasnauskienę.

Z. Kviklienė turi savo nuomonę ir dėl seminare dalyvavusių meno mėgėjų kolektyvų vadovų išsakytų minčių apie repertuaro pasirinkimą. Esą sunku rasti naujų dainų, o ir ansamblių dalyviai ne kiekvieną pasiūlytą įdomesnį kūrinį priima ar geba išdainuoti. Pirmiausia, pasak jos, vadovas turi žinoti, ką savo prog­rama nori pasakyti, o jau paskui parinkti tą mintį atspindinčius kūrinius, suderinti balsus. Ir dar labai svarbu stengtis kuo dažniau koncertuoti, įgyti sceninės patirties. Tada ir pasipuošti norėsis, ir scenoje geriau atrodyti, ir darniau dainuoti. „Vilties paukštė“ tam labai tinka. O, pasak Z. Kviklienės, jeigu dar atsirastų pora muzikos profesionalų, kurie koncertui pasibaigus su kolektyvų vadovais aptartų pasitaikiusius nesklandumus, paaiškintų, kaip būtų galima patobulinti programą ar pasirodymą, neįgaliųjų draugijų ansamblių meninis lygis tikrai pakiltų.


„Vilties paukštė“ pakvies į baigiamąjį koncertą

LND pirmininkė J. Ivančenko neabejoja, kad šiemetinei „Vilties paukštei“ neįgaliųjų draugijų kolektyvai turės ruoštis kur kas atsakingiau, mat geriausiai pasirodę kolektyvai bus pakviesti į baigiamąjį koncertą Vilniuje. Taigi į regioninius turus ir vėl turėtų grįžti vertinimas. Galbūt ne toks griežtas kaip anksčiau, gal geriausius kolektyvus išrinks patys pasirodžiusių ansamblių vadovai, o gal, kaip siūlo Z. Kviklienė, apsispręsti padės pora festivalį surengusio regiono profesionalų. Vertinimo idėjai pritaria ir kompozitorius R. Martinkėnas. Tai geras būdas pamatyti, kokią pažangą padarė vienas ar kitas kolektyvas, kaip pasikeitė jo meistriškumas, kiek pastangų vadovas įdėjo.

D. Liutkienė siūlo peržiūrėti ir „Vilties paukštės“ nuostatus, į juos įtraukti privalomą lietuvių liaudies dainą. Dar geriau, kad ji būtų atlikta a capella, be akompanimento. Pasak vadovės, tada pasigirstų, kas iš tikrųjų dainuoja, o ne tik būgnais muša. Kol dar yra laiko, D. Liutkienė ragina pagalvoti ir apie bendrą „Vilties paukštės“ dainą. „Gal tokios patirties turintis R. Martinkėnas sutiktų jai muziką parašyti“, – svarsto „Atgaivos“ meno vadovė.

„Vilties paukštės“ himnas, kurį galėtų dainuoti visi LND meno mėgėjų kolektyvai, būtų išties gražus festivalio akcentas.

Aldona MILIEŠKIENĖ 
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt