21
K, Lap
11 Nauji straipsniai

Asmeninis asistentas – būtina savarankiškumo sąlyga

Kristina ir Martynas, nepaisant savo negalių, nori būti savarankiški ir patys priimti sprendimus.

Integracijos keliu
Nustatymai

Asmeninio asistento pagalba negalią turintiems žmonėms suteikia geresnę gyvenimo kokybę – atveria galimybę gyventi oriai ir savarankiškai, jaustis visateisiu visuomenės nariu. Apie tai, ką daryti, kad ši pagalba būtų prieinama ir mūsų šalyje, minint Europos savarankiško gyvenimo dieną kalbėta Prezidentūroje surengtoje konferencijoje. Ją organizavo Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) kartu su Švedijos institutu.

Prezidentūroje surengtoje konferencijoje kalbėta apie galimybes įteisinti asmeninio asistento paslaugas Lietuvoje.

Asistentas ir pagalbininkas – ne tas pats

Asmeninis asistentas – tai asmuo, kuris padeda kompensuoti dėl negalios prarastus gebėjimus visose gyvenimo srityse, o pagalbininkas – asmuo, kuris palydi žmogų su negalia nuo taško iki taško, padeda, jei jis turi judėjimo sutrikimų. Taip mano Gunta Anca, Latvijos skėtinės žmonių su negalia ir pacientų organizacijos „Sustento“ vadovė, Europos neįgaliųjų forumo viceprezidentė. Jos teigimu, nors Latvijoje jau kelerius metus yra įteisinta asmeninio asistento pagalba, ji realiai turėtų būti laikoma pagalbininko paslauga. Latviai kritikuoja asmeninio asistento paslaugų teikimo sistemą – skiriama per mažai valandų, jos yra labai griežtai reglamentuotos. Bet vis dėlto kaimynai jau žengė pirmą žingsnį.

Na, o Skandinavijos šalis galime pateikti kaip pavyzdį – asmeninio asistento paslaugos skiriamos pagal žmogaus poreikį, iki 24 val. per parą. Pasak Kristinos Dūdonytės, kuri stažuodamasi Švedijoje analizavo asmeninio asistento paslaugų teikimo sistemą, svarbiausia tai, kad asmeninį asistentą renkasi pats neįgalusis, jis taip pat sprendžia, kokioje srityje asistentas jam padės (nuo pagalbos buityje iki palydėjimo). Vieniems reikia labiau fizinės pagalbos, kitiems (turintiems psichosocialinę negalią), pagalbos bendraujant, tarkim, su gydytoju ir pan. Svarbiausia – žmogaus įtrauktis į visuomenę ir jo orus savarankiškas gyvenimas. Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis, šiemet per socialinės reabilitacijos ir paslaugų bend­ruomenėje projektus numatyta suteikti apie 10 tūkst. paslaugų. Vis dėlto Lietuvoje, K. Dūdonytės manymu, esančios paslaugos neatitinka tikrosios asmeninio asistento sampratos, yra teikiamos tik vieno projekto rėmuose, pernelyg griežtai reglamentuotos. Tai pripažįsta ir Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Jo teigimu, iki šiol pas mus dominuoja globos, paramos, socialinių paslaugų paradigma: valstybė remia ir pati nusprendžia, ką remti. Globa neretai išvirsta į hiperglobą, kai institucijose asmuo yra nužmoginamas, nugalinamas... Trūksta matymo per žmogaus teisių perspektyvą, kai jo balsas yra svarbiausias.

Gunta Anca teigia, kad Latvijoje teikiamos asmeninio asistento paslaugos turi daug trūkumų.

Vietoj institucijos – gyvenimas bendruomenėje

Pasak Kristinos, labiausiai asmeninio asistento paslaugų reikia intelekto ir psichikos negalią turintiesiems. Šie žmonės yra labiausiai pamiršti arba netgi uždaryti globos įstaigose. Mergina gyvena su cerebriniu paralyžiumi, o jos brolis turi autizmo sutrikimą. Kurį laiką jam teko pagyventi globos namuose. Kristina sako iki šiol su siaubu prisimenanti, į ką ten buvo pavirtęs jos brolis. „Globos namuose jį pavertė lavonu. Brolis nieko nekalbėjo, bėgo seilės iš burnos ir tiek. Dabar jis gyvena namuose, jį prižiūri socialinis darbuotojas. Brolis išmoko dirbti įvairius darbus, pastebėjome, kad neblogai dainuoja“, – sako K. Dūdonytė. Jos įsitikinimu, neįgaliųjų gyvenimą institucijoje galima palyginti su getais, todėl neturėtų būti investuojama į naujas globos įstaigas. Visos paslaugos turėtų būti nukreiptos į pagalbą asmeniui bendruomenėje.

Pasak merginos, kiekvienas, netgi proto negalią turintis, kurioje nors srityje turi gabumų, o jie atsiskleidžia tik gyvenant tarp kitų žmonių. Reikia, kad kas nors jiems padėtų tai daryti. Asmeninio asistento pagalba daug ką išspręstų. Tačiau to neturi daryti tėvai – jiems reikia dirbti. Kristina prasitaria, kad asmeninio asistento pagalba praverstų ir jai pačiai – mergina sunkiai vaikšto, todėl reikėtų padėjėjo, kai eina, tarkim, apsipirkti.

Vilniečio Kęstučio Lenkšo judesius nuo vaikystės varžo cereb­rinis paralyžius. Nepaisant negalios, jis baigė universitetą, dirbo korespondentu, yra išleidęs knygą. Pastaruoju metu Kęstučiui darosi vis sunkiau vaikščioti, vyriškis sako dažnai apskritai atsisakantis nebūtinų išvykų į miestą. Jam labai praverstų asmeninio asistento pagalba. Nereikėtų daug – per savaitę užtektų apie 6 val. „Jeigu būtų asistentas, jis galėtų vairuoti mano mašiną. Būčiau laisvesnis – kur noriu, ten nuvažiuočiau: į gamtą, į renginius, į polikliniką. Po 10 metų gal ir Lietuvoje bus asmeninis asistentas“, – svajoja K. Lenkšas. Neramu ir dėl ateities. Kol kas buities rūpesčius prisiima tėtis, tačiau jis sensta. „Į globos namus tikrai nenorėčiau, juo labiau kad baigiau internatą – prieglaudų jau atsikandau“, – sako Kęstutis. Jo manymu, kito žmogaus pagalba būtų išeitis.

Kęstutis Lenkšas mano, kad asmeninis asistentas palengvintų jo kasdienybę.

Neįgalieji – labiausiai diskriminuojami

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys prof. Jonas Ruškus pabrėžė, kad savarankiškas gyvenimas nėra tuščia deklaracija. Tai yra viena iš bazinių žmogaus teisių. Jau Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje 1948 m. teigiama, kad visi žmonės turi būti laisvi. Šią teisę dar labiau įtvirtina prieš 10 metų priimta Neįgaliųjų teisių konvencija. Deja, iki šiol negalią turintys žmonės bene labiausiai diskriminuojami. Netgi ES dokumentuose esama labai diskriminatyvių nuostatų. Iki šiol veikia „rezervatai“ – globos įstaigos, specialiosios mokyk­los, kur neįgalieji gyvena ne realiame, o tarsi paraleliniame pasaulyje. Iki šiol neįgaliųjų globos našta tenka šeimai.

Pasak J. Ruškaus, Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 str. numato asmens teisę gyventi savarankiškai bendruomenėje, lygiomis teisėmis, be diskriminacijos, drauge su visais. Tai reiškia, kad jis pats turi galimybę rinktis ir priimti sprendimus visais savo gyvenimo, kasdienės veiklos klausimais. Asmeninio asistento paslaugos įteisinimas padėtų siekti šių tikslų.


Kokios galimybės Lietuvoje turėti asmeninio asistento paslaugas?

Vyriausybės parengtoje prog­ramoje asmeninio asistento paslaugos įteisinimas numatytas. Vis dėlto klausimų yra dar labai daug: kam bus patikėtas asmeninio asistento paslaugų koordinavimas, kokio pobūdžio paslaugos bus teikiamos, kam jos bus skiriamos ir pagaliau – kas jas finansuos.

LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė pristatė Europos nepriklausomo gyvenimo tinklo (ENIL) atliktą tyrimą apie asmeninio asistento paslaugas. Įvairiose Europos šalyse jos teikiamos nevienodai: skiriasi ir paslaugų apimtis, ir gavėjų ratas, ir finansavimo pobūdis. Vieno recepto nėra – svarbiausia, kad teikiamos paslaugos sudarytų ir galimybes asmeniui gyventi savarankiškai bendruomenėje.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova išreiškė nuogąstavimą, kad šiuo metu Lietuvoje teikiamos lankomosios priežiūros ir palydėjimo paslaugos nebūtų prilygintos asmeninio asistento pagalbai. „Turėtume atskirti – paslaugos yra valstybinės, teikiamos standartizuotai, o asmeninio asistento pagalbos pobūdį lemia ne liga ar sutrikimas, o žmogaus individualūs poreikiai ir norai“, – sako D. Migaliova.

Sveikindama konferencijos dalyvius Švedijos ambasados pirmoji sekretorė Susanna Hughes pabrėžė, jog 15 metų buvo eita iki to, kad atsirastų Švedijos neįgaliųjų gyvenimą 1994 metais pakeitęs Neįgalumo aktas. Na, o dabar kiekvieno piliečio teisė į orų ir savarankišką gyvenimą – labai svarbus šalies politikos principas.

Telieka laukti, kol garsiai išsakytas politikų palaikymas ir Lietuvoje virs realiais darbais.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt