12
A, Lap
10 Nauji straipsniai

Parodoje – beveik trijų šimtų autorių kūrybos versmė

Vida Veronika Sinkevičienė – dailiausių staltiesių mezgėja.

Integracijos keliu
Nustatymai

Ukmergės krašto žmonių su negalia sąjungos organizuojama respublikinė dailiųjų amatų paroda „Rudens saulutė“ sulaukė pilnametystės – ji surengta jau 18-tą kartą. Parodos iniciatorė Lionė Aleksienė džiaugiasi, kad į tradicinį renginį kasmet įsilieja nauji dalyviai, maloniai stebina neįgaliųjų dirbinių įvairovė ir gausa. Šiemetinėje „Rudens saulutėje“ buvo pristatyta per du tūkstančius 273 autorių sukurtų dirbinių: medžio, molio ir odos gaminių, siuvinių, mezginių ir nėrinių, tapytų ir siuvinėtų paveikslų, kitų namų interjerui papuošti tinkamų rankdarbių. Į Ukmergės kultūros centro Dailės galeriją jie atkeliavo iš 30-ies neįgaliuosius vienijančių organizacijų. 

Parodos lankytojus žavėjo dekoratyviniai medeliai ir gėlės iš karoliukų.

Vilioja naujovės
Ukmergiškė Janina Kuprienė jau 25 metus priklauso Tautodailininkų sąjungai. Jos sritis – taikomoji dailė. Moteris pasakoja nuo vaikystės mėgusi megzti, siuvinėti. Šie pomėgiai ją lydi visą gyvenimą. Tai patvirtino ir parodoje eksponuoti Janinos darbeliai – makrame technika pinti lininiai papuošalai, originali rankinė. Tačiau tuo, ką gerai moka, Janina nesitenkina. Pasak moters, jai vis rūpi išbandyti ką nors nauja. Neatsitiktinai rankdarbių būrelyje ji noriai ėmėsi dirbti su oda. Šio meno išmoko iš kitos auksarankės – Vlados Vančenkovos. Jau buvo ką ir „Rudens saulutėje“ parodyti – parodos lankytojų dėmesį traukė oda aptraukti stikliniai indai, dar pagražinti ornamentais.
Kitoje Dailės galerijos salėje buvo eksponuojami ir Janinos keramikos dirbiniai – įvairios žvakidės, pieštukinės, buityje lengvai pritaikomi molinukai. Keramikos moteris dukart per savaitę važiuoja mokytis į Dainavos kaime tautodailininkės Vitos Vaitkevičienės rengiamus mokymus. Janinai patinka justi, kaip rankose sušyla molio gabalėlis, kaip jis įgauna norimą formą, kaip pasikeičia išdegtas, glazūruotas darbelis.
Vardydama labiausiai perkamus „Rudens saulutėje“ eksponuotus dirbinius, paroda besirūpinusi Ukmergės krašto žmonių su negalia sąjungos projektų vadovė Asta Karalienė minėjo medžio ir keramikos gaminius. Jie ir praktiški, ir namų interjerą papuošia. Populiarios buvo ir riešinės – puiki dovana artėjančių švenčių proga. „Rudens saulutėje“ megztų karoliukais išpuoštų riešinių stendą paįvairino ir jiezniškių auksarankių veltos. Šia technika jos papuošė ir įvairius megztus dirbinius. Tai, pasak A. Karalienės, irgi buvo šios parodos naujovė, kaip ir iš Kupiškio atgabentos akmeninės skulptūros ar Vido Cickevičiaus mediniai laikrodžiai.

Parodoje lankytojus stebino rankdarbių įvairovė.

Anūkei saugoma dovana
Didelę Dailės galerijos surengtos ekspozicijos dalį užėmė megzti, nerti, siuvinėti darbai. Jų asortimentas labai platus – nuo servetėlės iki suknelės, nuo mažiesiems skirtų megztų batukų ar žaislo iki tarsi iš močiučių kraičio skrynios iškeltų originalių staltiesių ar austinių juostų.
Beveik keturis dešimtmečius dailiesiems amatams paskyrė jonaviškė Vida Veronika Sinkevičienė. Didžiausias moters pomėgis – virbalais megztos ažūrinės servetėlės, staltiesės. Vida prisimena, kad šiems darbeliams ją paskatino dar 1979-aisiais Romainių sanatorijoje, kur moteris 10 metų gydėsi, sutikta slaugutė Elena Juškienė. Ir penkiais virbalais megzti išmokė, ir retesnių raštų parodė. B. Sinkevičienė šypsosi: „Nuo to laiko negaliu sustoti. Mezgimas man tapo tam tikra priklausomybe.“ Pasak moters, net silpstančios akys neatitraukia nuo šio pomėgio – per tiek metų viską atmintinai žino, tad į mezginį įdėmiai žiūrėti nė nereikia. Vida prisimena iš pradžių didelę staltiesę metus laiko mezgusi, dabar ir mėnesio užtenka.
Daugiausiai šiais rankdarbiais Vida užsiima namuose, nors lanko ir Jonavos rajono neįgaliųjų draugijoje veikiantį floristikos būrelį. Kruopštus darbas reikalauja didesnio susitelkimo, atidos. Savo mezginius parduoda mugėse, parodose, neretai ir užsakymų sulaukia – dailūs dirbiniai visada atkreipia rankų darbą vertinančių žmonių dėmesį. Tačiau pačią gražiausią staltiesę (tai ovalus 2 m x 1,5 m dydžio mezginys), nunertą iš naminio žalio lino, saugoja kaip dovaną anūkei.


Paveikslų turinį padiktavo... rėmeliai
Uteniškė Danutė Bileišienė neslepia esanti savamokslė dailininkė. Užtat labai vertina Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiamuose dailininkų pleneruose išgirstus profesionalių vadovų patarimus, stengiasi gerai juos įsidėmėti. Danutė džiaugiasi, kad jos darbus mielai priima Utenos kraštotyros muziejuje vykstančių tautodailininkų parodų organizatoriai, antrą kartą moteris juos eksponuoja ir „Rudens saulutėje“.
Daugelio parodos lankytojų dėmesį traukė „Trimituojančio angelo“ paveikslas. Pernai garsaus kryždirbio Antano Deveikio sukurtą Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios frontoną puošiančią trimituojančio angelo skulptūrą Danutė pabandė perkelti į linoleumo raižinį, šiemet nutapė ant drobės. Pasak jos, paveikslas dar nebaigtas – traukia dar ir dar kartą prie jo sugrįžti. Moteris juokauja: gal tokia šio angelo dalia. Juk ir A. Deveikio skulptūra buvo nukelta, restauruota. Eidama pro šalį vis pakelia į ją akis – jau šimtmetį atšventė, o angelas vis toks pats gražus ir žavintis.
„Rudens saulutės“ lankytojai ilgėliau stabtelėdavo ir prie originaliuose rėmuose besipuikuojančio senovinio verpimo ratelio, vandens malūno atvaizdo. Sūnus Remigijus iš ąžuolo išpjovė rėmeliams tinkančias lenteles, jas alyva prisodrino. Kiekviena medžio rievelė išryškėjo, atsivėrė ąžuolo tekstūra. Tokiame rėmelyje bet kokio paveikslėlio „neapgyvendinsi“. Tada ir kilo sumanymas natūralaus medžio rėmeliuose nutapyti kažką tik­ro, sielą prisiminimais šildančio. Taip viename paveiksle „įsikūrė“ verpimo ratelis, kitame – Ignalinos rajone esantis Ginučių malūnas. Moteris prasitaria svajojanti apie malūnus vaizduojančių paveikslų ciklą.


Paroda turėtų keliauti po Lietuvą
Ukmergės kultūros centro parodų organizatorius dailininkas Egidijus Darulis jau ne vienus metus padeda „Rudens saulutės“ organizatoriams parengti parodos ekspoziciją. Ir šįsyk vos ne visą dieną ant Dailės galerijos sienų kabino neįgaliųjų paveikslus. Kad ekspozicija „suskambėtų“, reikia žinoti tam tikras taisyk­les, dėsningumus. Pasak E. Darulio, svarbiausias ekspozicijos reikalavimas – kad kiekvienas kūrinys būtų matomas. Reikia atsižvelgti į spalvinius kontrastus, paveikslai negali susilieti, turi vienas kitą papildyti.
Profesionalus dailininkas pastebi, kad nemažai autorių tapo žiūrėdami į kokį nors paveikslėlį, stengdamiesi kuo tobuliau jį atvaizduoti. Pasak jo, parodoje yra tikrai gražių, techniškai nepriekaištingai nutapytų darbelių. Yra ir mėgėjiškos tapybos, ir profesionalumo siekiančių autorių darbų, kuriuose kūrėjai palieka dalelę savo jausmų, šilumos. Gera žiūrėti į paveikslus, kuriuose viskas savo vietoje: kompozicija, spalvos, potėpių ritmika, unikalumas. Pasak dailininko, kūryba neįgaliesiems – puiki meno terapija. Svarbiausia, kad jie atsipalaiduotų, nekeltų sau labai didelių reikalavimų, nesiektų ypatingų rezultatų, išmoktų mėgautis kūrybos laisve.
E. Darulio nuomone, „Rudens saulutės“ paroda neturėtų apsiriboti vien Ukmerge. Neįgaliųjų darbai galėtų keliauti ir po kitus miestus, kviesti visuomenę susipažinti su jais – taip atsivertų platesnės integracijos galimybės, o paroda padėtų keisti požiūrį į negalią turinčius žmones.
Porą savaičių ukmergiškius ir miesto svečius džiuginusi neįgaliųjų paroda baigėsi. Į „Rudens saulutės“ uždarymą susirinkusiems dailiųjų amatų puoselėtojams dėkojo rajono savivaldybės vadovai, parodos organizatoriai ir svečiai. Visiems dalyviams įteikti prisiminimo medaliai, didžiausią įspūdį palikusių dirbinių autoriams nepagailėta specialių prizų.
Paskleidusi paskutinius saulės spindulius, apgaubusi susitikimų ir bendrystės šiluma, „Rudens saulutė“ atsisveikino, kad kitąmet ir vėl nušvistų nauja kūrybos energija ir šviesa.


Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt