„Bičiulystės“ skaitytojus pasiekė žinia, kad ji nebebus leidžiama. Ir kas gi nutiko?
O prieš trisdešimt metų mūsų didžiausia svajonė buvo turėti savo leidinį. Pavyzdys buvo aklieji, kurie turėjo tokį. Kodėl mes negalėtume turėti? Todėl kelioms merginoms – šilutiškei Aldonai Račkauskaitei, raseiniškei Elei Griciūtei ir kėdainietei Aldonai Žilevičiūtei – kilo mintis įgyvendinti šią idėją. Kadangi kitų priemonių tada nebuvo (laidinius telefonus ne visi turėjo), tai susitarė laiškais. Aptarė viską, kaip ir nuo ko pradėti. Laiškais tai užtruko ilgokai, bet 1972 metais pasirodė pirmasis ranka rašytas sąsiuvinio formato leidinėlio „Draugo žodis“ numeris, kurį suredagavo ir apipavidalino E. Griciūtė. Jame buvo pasakojama apie tą mintį, kviečiama prisidėti prie jos įgyvendinimo, bendradarbiauti perrašant leidinėlį ir siunčiant jį savo draugams, pažįstamiems neįgaliesiems (tuomet vadintiems invalidais). Atsirado norinčių padėti, todėl leidinėlis pradėjo keliauti per Lietuvą. Taip plėtėsi perrašinėtojų ir skaitytojų ratas. Žmonės pradėjo siųsti leidėjoms laiškus su įvairiais pasakojimais apie savo gyvenimus, svajones, rašė ir kitais rūpimais klausimais.
Taip leidinėlis pasiekė ir mane. Tada aš studijavau Vilniaus V. Kapsuko universitete Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. Kadangi negalėdama vaikščioti niekur iš namų neišeidavau, universiteto dėstytojai atvažiuodavo pas mane. Taip laikiau stojamuosius egzaminus, taip atsiskaitydavau sesijų metu.
Leidinėlis tada mane nelabai sudomino, nes turėjau kitokių tikslų. Tačiau padidėjęs draugų ratas ir jų dėmesys vėliau įtraukė ir mane. Pradėjau ir aš perrašinėti ir dauginti laikraštėlį. Pradėjau rašinėti straipsnelius, domėtis ta veikla. Tada jau buvo leidinėlio pagrindu įsikūręs būrelis „Kibirkštis“. Jo pirmininke tapo R. Aidukaitė. Visi laikraštėlio skaitytojai, bendraautoriai ir bičiuliai tapo būrelio nariais. Dalyvių ratas vis plėtėsi. Poreikiai didėjo, nebeužteko leidinėlio, pradėjome vasaromis rengti susitikimus. Rinkdavomės pas draugą, kuris galėjo priimti žmones sodyboje ar kur nors netoli. Per vasarą kartais surengdavome po tris, keturis susitikimus. Juose bendraudavome, diskutuodavome, linksmindavomės. Vėliau dalindavomės įspūdžiais laikraštėlyje.
Būrelį pervadinome „Draugyste“. Keitėsi jo vadovai. Aš tapau leidinėlio „Draugo žodis“ redaktore. Tada jį jau daugindavome rašomąja mašinėle. Susidėję pinigus, nusipirkome kelias mašinėles. Atspausdindavome daug egzempliorių ir siųsdavome būrelio nariams visoje Lietuvoje. Pinigus rinkome į būrelio kasą, turėjome buhalterį. Dirbome ir tikėjomės turėti savo draugiją. Kol galų gale svajonė išsipildė. Prie to prisidėjo ir rašytojas Jonas Mačiukevičius. Jau buvo prasidėję politinio atšilimo laikai. Turėjome savo draugiją, leidinį ir buvome patenkinti.
Tais gūdžiais sovietiniais laikais niekas mūsų leidinio neuždraudė. Apsilankydavo kartais pas vieną kitą būrelio narį saugumiečiai, paklausinėdavo, pažiūrėdavo laikraštėlį ir to užtekdavo. Buvo apsilankę ir susitikimuose. Bet užtekdavo paaiškinimo, ką švenčiame.
Ir štai dabar, po trisdešimties metų, pasirodo, „Bičiulystės“ nebereikia. Ir niekas nepaaiškina, kodėl. Ar neateis toks metas, kai ir neįgaliųjų draugijos nebeliks? Gal teks vėl grįžti į pogrindį?
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Janina BALIUTYTĖ
