LND mokymuose – kaip paslaugas paversti įgalinimu

LND asocijuotų narių mokymai vyko nuotoliniu būdu.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) asocijuotiems nariams surengė mokymus, kuriuose jie sustiprino savo kompetencijas bei įgūdžius, įgijo reikalingų žinių, skatinančių naujai pažvelgti į neįgaliųjų draugijų veiklose dalyvaujančius žmones, juos įgalinti, padėti tapti savarankiškesniems. 

Nauji reikalavimai projektų vykdytojams

„Kadangi nuo šių metų įgyvendinant Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus atsirado naujovė – reikia įvertinti kiek­vieno neįgalaus asmens paslaugų poreikį, LND savo asocijuotoms narėms organizavo nuotolinius mokymus, – sako LND projektų vadovė Lina Arlauskienė. – Juos vesti pakvietėme tokios patirties turinčias Vilniaus technologijų mokymo centro lektores Aliną Vaitekūnienę ir Loretą Ivanovienę.“

Šią mokymo įstaigą LND pasitelkia jau trečiam projektui įgyvendinti. Jos specialistai turi daug įvairios praktikos. Pasak A. Vaitekūnienės, centras gana ilgai turėjo socialinio darbuotojo padėjėjo ir socialinio slaugytojo mokymo programas, ruošė šiuos specialistus, tad socialinė sritis joms gerai žinoma. Tiesa, lektorės neslepia, kad šis projektas buvo šioks toks iššūkis, nes teko kalbėti apie visiškai naują dalyką, naują programą, vis dėlto socialinės pedagogės su užduotimi susitvarkė.

„Iki šiol draugijos dirbo kitaip – nusimatydavo paslaugas, veiklas, į jas kviesdavo savo narius. Dabar paslaugos turi būti teikiamos siekiant pokyčio, žmogaus įgalinimo, – sako A. Vaitekūnienė. – Todėl mokymų tikslas ir buvo išsiaiškinti, kaip nustatyti neįgaliojo paslaugų poreikį, numatyti priemones, kurios padėtų jį atliepti, ugdytų naujus įgūdžius, kad būtų pasiektas pokytis.“


Kaip paskatinti siekti kažko naujo

Mokymų dalyviai akcentavo, kad dauguma neįgaliųjų draugijų klientų – vyresnio amžiaus žmonės, dėl savo fizinės negalios nepajėgiantys kažko atlikti, todėl buvo daug diskutuojama apie tai, kaip juos motyvuoti, sudominti kokį nors naują įgūdį ugdančiu užsiėmimu, pasiekti rezultato.

„Akcentavome, kad pokyčio reikėtų siekti per tokią veik­lą, kokią žmogus mėgsta. Jei jam reikalingas kompiuterinis raštingumas – žmogus nesugeba susimokėti mokesčių, kažką įsigyti internete, patarėme ne iškart jungti kompiuterį ir prie jo sodinti žmogų, aiškinti, kaip jam prisijungti prie elektroninės bankininkystės, o judėti mažais žingsneliais, pradėti nuo nesudėtingų, jam artimų dalykų, – pasakoja L. Ivanovienė. – Galima pasiūlyti parašyti laišką giminaičiui, jį pasveikinti ar per gyvą bendravimą apribojusį karantiną pasikalbėti su seniai matytais artimaisiais. Išsiuntęs laiškelį, sulaukęs atsakymo žmogus pajus pasitenkinimą, norės dažniau prisėsti prie kompiuterio. O tada pamažu bus galima judėti į priekį, parodyti kitas kompiuterio galimybes. Siuvinėti ar megzti mėgstančiai moteriai galima parodyti, kad internete yra daugybė įdomių raštelių, rankdarbių pavyzdžių, kad galima atsispausdinti jų schemas. Porą kartų parodžius, kaip juos susirasti, galima tikėtis, kad domėjimasis vis labiau atsiveriančiomis kompiuterio galimybėmis įtrauks ir bus galima žingsniuoti ir iki internetinės bankininkystės.“


Kokio pokyčio laukti iš individualios pagalbos?

Daugiausiai diskusijų sukėlė individualios pagalbos poreikio vertinimas ir pokyčio nurodymas. Mokymų dalyviai pasakojo, jog individualios pagalbos paslauga labiausiai orientuota į negalią turinčio žmogaus pavėžėjimą, palydėjimą į gydymo įstaigas. „Kokį pokytį čia galima numatyti?“ – klausė jie.

Tačiau, pasak L. Ivanovienės, organizacijos turi formuoti įgūdį, o ne nuvežti iš taško A į tašką B. Kaip to pasiekti? Lektorė pasiūlė į tai pažvelgti plačiau: dažniausiai vykstama į gydymo įstaigas, kuriose nelengva susiorientuoti: reikia žinoti, kur užsiregistruoti, kaip rasti gydytojo, tyrimų kabinetą, įsidėmėti įstaigos patalpų išplanavimą, kitus svarbius dalykus. Vieno vizito metu to neįsidėmėsi, bet jeigu šioje gydymo įstaigoje reikia lankytis dažniau, neįgalųjį lydintis asistentas galėtų žmogui padėti tai įsidėmėti, paskatinti labiau orientuotis pačiam. Taigi, L. Ivanovienės nuomone, savarankiškų įgūdžių ugdymas šiuo atveju būtų visiškai tinkama kryptis. „Galbūt pasijutęs savarankiškesniu, įgijęs drąsos po kurio laiko į šią gydymo įstaigą jis galės vykti be asistento, pats su gydytoju aptars savo sveikatos reikalus“, – sakė lektorė.


Visų situacijų nenumatysi

Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkės pareigas laikinai eiti įgaliota Laura Žiūkienė sako, kad paslaugos poreikio anketos jų organizacijoje pildomos nuo metų pradžios. Tiek jai, baigusiai socialinio darbo studijas, tiek socialinės pedagogės išsilavinimą turinčiai Sigitai Petrynienei tai nebuvo visiškai naujas dalykas. Su panašiais reikalavimais jos buvo susidūrusios įgyvendindamos europinius projektus. „Vis dėlto kiekvienas naujas projektas turi savo ypatumų, į kuriuos reikia atsižvelgti, todėl šie mokymai buvo labai naudingi“, – sako L. Žiūkienė.

Pasak jos, ne visada lengva įvertinti draugijos veikloje dalyvaujančio žmogaus poreikius, juolab prognozuojamą pokytį. Į dienos užimtumo užsiėmimus ateinantiems žmonėms svarbus ne tik socialinių ir darbinių įgūdžių lavinimas, bet ir bendravimas, komandinis darbas. „Didelei daliai žmonių pagerėjo emocinė būklė, jie atsiveria, lengviau bendrauja, išeina iš namų. Nuostatai reikalauja, kad būtų praktinė nauda, kad žmogus galėtų pats apsitarnauti. O pagerėjusią emocinę būklę galima įvertinti kaip pasiektą pokytį? – klausia L. Žiūkienė. Pasak jos, ne visada įmanoma apsiriboti kokio nors vieno įgūdžio lavinimu ar stiprinimu: „Būna, važiuoji pas žmogų, kad palydėtum jį pas gydytoją, o bendraujant pamatai, kad jis apie savižudybę kalba. Ir tada svarbiau ne pratinti jį prie gydymo įstaigos koridorių, o suteikti emocinę pagalbą.“

Aktyviai diskusijose dalyvavusi Švenčionių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Teresa Špakova taip pat pateikė ne vieną keblios situacijos pavyzdį. Pasak jos, pasitaiko atvejų, kai draugijos narys reikalauja gerokai daugiau arba tokių paslaugų, kurių organizacija neteikia, todėl išgryninti realų tokių žmonių paslaugų poreikį, rasti bendrą sutarimą, kaip jo bus siekiama, juolab užtikrinti, kad pavyks pasiekti laukiamą rezultatą – nelengva užduotis.

L. Ivanovienė sutinka, kad ne visus neįgaliuosius pavyks išmokyti kažko naujo, tačiau, pasak jos, ne mažiau svarbu ir skatinti palaikyti turimus įgūdžius, raginti stengtis kuo daugiau veiksmų atlikti patiems.


Pasiūlė poreikių vertinimo modelį

Lektorių teigimu, kelias nuo poreikio iki pokyčio – ne dienos ir ne mėnesio darbas. Ugdymo procesas gerokai ilgesnis – galbūt reikės peržiūrėti, ar pasirinktos priemonės teisingos, ar taip siekiama poveikio. „Jeigu vienas pritaikytas metodas neduoda laukiamų rezultatų, reikėtų nebijoti pasiūlyti žmogui kitą būdą, – pataria L. Ivanovienė. – Mokymuose suteikėme įvairiapusiškos informacijos, kad patys neįgaliųjų draugijų atstovai galėtų pasirinkti, kokia forma jų nariams būtų priimtinesnė, efektyvesnė.“

A. Vaitekūnienė sako, kad su mokymų dalyviais aptarė keletą poreikio vertinimo variantų, pasiūlė pavyzdinį modelį, tačiau visą laiką akcentavo, kad kiekvienas gali jį pasikoreguoti pagal savo situaciją, savo klientą. „Kiekvieno žmogaus situacija – unikali, su kiekvienu reikia atskirai dirbti, įsigilinti“, – pabrėžia A. Vaitekūnienė ir pataria, kad paaiškinus, kas konkretaus žmogaus gyvenime pasikeistų, kaip jis galėtų jaustis, jeigu išmoktų kažką naujo, visas procesas gerokai palengvėtų.


Mokymai – naujas impulsas tobulėti

Elektrėnų neįgaliųjų draugijos pirmininko Zigmanto Jančauskio nuomone, šios naujovės padės geriau pažinti organizacijos narius, o išsiaiškinus jų individualius poreikius, projektus papildyti naujomis veiklomis. „Kitais metais reikės pildyti dar išsamesnę, kelių puslapių poreikių vertinimo anketą. Šiemet būsim įsisavinę esminius reikalavimus, kitais metais viskas bus paprasčiau“, – sako jis ir priduria, kad būtų naudinga daugiau žinoti ir apie draugijos narių polinkius, tuomet planuojant naujas veiklas būtų galima jiems pasiūlyti įsitraukti į jas, dar labiau patobulinti savo gebėjimus.

Nauju impulsu tobulėti mokymus įvertino ir Kauno m. neįgaliųjų draugijos atstovės. Pasak jų, mokymai suteikė galimybę pasidalyti savo situacijomis, o klausantis lektorių, kolegų patarimų į jas pažvelgti tarsi iš šalies, surasti sprendimą.

Šie mokymai surengti įgyvendinant Lietuvos neįgaliųjų draugijos institucinio stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. LND asocijuotų narių atstovams išduoti pažymėjimai, patvirtinantys, kad jie dalyvavo pagalbos poreikio klientui identifikavimo ir pagal nustatytą poreikį paslaugų teikimo mokymuose. LND pirmininko Igno Mačiuko teigimu, draugijų atstovai įgijo naujų kompetencijų, todėl bus lengviau įgyvendinti ir šiemetinius socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus, ir pasirengti kitiems metams.

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje