„Džiaugiuosi už kiekvieną atgal į širdį sugrįžtantį žodį“

„Obelėlės“ pasirodymas. N. Jasienė – pasipuošusi tautiniais rūbais (centre).

Atvira visuomenė
Nustatymai

Skuodo rajono neįgaliųjų draugijos meno studija „Obelėlė“ jau tapo žinoma ne tik Skuodo rajone, bet ir už jo. Apie šios studijos veiklą – pokalbis su jos režisiere ir meno entuziaste Nijolė JASIENE.

– Per pastaruosius trejetą metų sukūrėte ir žiūrovams pristatėte net 6 literatūrines kompozicijas: 3 – bendrine kalba, 3 – žemaitiškas. Kaip gimsta idėjos kalbėti tokiu neįprastu būdu?

– Kai išmėginome kompozicijas bendrine kalba „Nuo ko prasideda pasaulis“, „Sielos spalvos“ ir „Dainuojančios naktys“, nesunkiai radosi ir bandymai eiliuoti žemaitiškai: „Už tvuoruos“, „No va, kap būn“ (adventinė) ir paskutinė „Kap mes žėnuom, tep ėr ėšpasakuojem“. Pastarojoje apie savo Lietuvėlę kalbėjome suprantama kalba, stengėmės, kad ji būtų kuo arčiau kiekvieno besiklausančiojo. Bandžiau į tą tekstą sudėti viską, ką stebiu gamtoje, kas galbūt smulkmena, bet man paliečia širdį. Ši kompozicija – apie darbštų bei džiugų žmogų, apie tai, kokia graži jo kalba, kokia nuostabi kiekviena mūsų žemės kertelė.


– Jūsų kompozicijoje Lietuva dar buvo ir dainomis apdainuota...

– Kaip visada mums talkino Mykolas Lukas, buvęs ilgametis regėjimo negalią vienijančios organizacijos vadovas. Dainų tekstus sukūriau pati, melodiją – irgi. Tačiau suėjus būrin, melodijos tobulėjo atsižvelgiant į mūsų skaitovų pastabas.


– O kaip šį pasirodymą priėmė jūsiškiai skaitovai, juk jie – tikrieji vertintojai?

– Paprastai kai susėdame pirmai scenarijaus pažinčiai, būnu kiek įsitempusi: kaip tuos mano žodžius supras, perskaitys. Nors kai rašau, visi skaitovai man prieš akis. Tuos žmones ir jų sielos virpesius gerai pažįstu. O kai susėdame per trečią repeticiją, skaitovai jau būna įsiskaitę, į savuosius tekstus „įėję“ – matau jų sublizgusias akis. Visada jiems kartoju tą patį: kad neskubėtų, kad žodžius išgirstų. Ir stebuklas įvyksta. Labai džiugu už šias akimirkas ir už tuos žmones: kokie jie geri, paprasti ir nuoširdūs. Smagu dirbti su tekstus entuziastingai išmokstančiais ir trokštančiais juos kuo sėkmingiau perteikti Neįgaliųjų draugijos nariais: Danute Bud­rikiene, Zita Bučiene, Stasele Šmaižiene, Stasele Veitiene, Adomu Šakiniu, M. Luku.


– Kas jums padeda kurti: tų žmonių akys, jų širdys ar jūsų atsivėrimai?

– Aišku viena: tarp tų žmonių labai gera, jaučiu jų nepaprastą tikrumą. Ir jeigu taip nutiktų, kad tektų kada išsiskirti, labai to artumo ilgėčiausi. Nes, būdami kūryboje, kiekvienas galime būti savimi. Man labai malonu matyti, su kokiu atsidavimu, noru ir švytėjimu šie negalią turintys žmonės imasi to raiškaus skaitymo. Kaskart bandau pasitikrinti, ar po visų ieškojimų dar norės skaitovo duonos... „Tu tik kurk, o mes būsime tiek, kiek reikės“, – toks paprastai būna jų atsakymas.


– Su šiomis kompozicijomis tapote tarsi Skuodo rajono teatru ant ratų...

– „Už tvuoruos“ nuo pernai spalio buvo parodyta net 16 kartų. Ir ne tik visose rajono bibliotekose. Vykome į Palangą, Šilutę, Rietavą. „Dainuojančias naktis“ parodėme 7 kartus. Onučių sambūris pakvietė į Kretingą, savuosius tekstus skaitėme grafų Tiškevičių rūmuose, Žiemos sode.


– Ir vis dėlto kas nuostabiausio toje žodžio, dainos eilių bendrine ir žemaičių tarme kelionėje?

– Bene džiugiausia, kai tavo žodžius priima nuoširdžiai. Iš pradžių būna it koks barjeras, o kai jis išnyksta, suprantu, kad esu tarp bendraminčių, kurie mano paleistą mintį sugavo. Užlieja tokia įstabi šilumos banga, kad žodžiai nepasiklydo.

Kalbino Laima SENDRAUSKIENĖ
Skuodo rajono neįgaliųjų draugijos archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt