Rokas Jarašius: suteikime žmonėms galimybę būti savarankiškiems

Rokas Jarašius įsitikinęs: kiekvienas žmogus gali būti naudingas visuomenei.

Atvira visuomenė
Nustatymai

Gegužės 5 dieną visoje Europoje minima savarankiško gyvenimo diena. Šią dieną negalią turintys žmonės išsako savo norą gyventi visavertį gyvenimą, dirbti, mokytis, keliauti. Šių tikslų siekia ir Lietuvoje veikianti asociacija „Savarankiškas gyvenimas“. Jos sumanytojas ir steigėjas Rokas Jarašius įsitikinęs, kad savarankiški neįgalieji naudingi visai visuomenei.

Nežadėjo, kad gyvens

Prieš 10 metų, su bičiuliais važiuodamas iš šokių, 21 metų vaikinas pateko į avariją. Automobilis trenkėsi į medį. Rokas atsimena, kad bandė prisidengti ranka veidą, o vėlesni prisiminimai – jau iš Kauno klinikų. Skausmas buvo nežmoniškas. Gydytojų verdiktas nieko gero nežadėjo – sutrupinti 5 stuburo slanksteliai. „Nedavė nė procento, kad išgyvensiu, paskui sakė, kad be aparato nekvėpuosiu“, – prisimena Rokas.

Gydytojų konsiliumas ilgai svarstė, ar operuoti, ar ne – buvo toks silpnas, kad niekas negarantavo, jog išgyvens. Vis dėlto nusprendė operuoti. Stuburą sutvirtino iš klubo paimtu kaulu ir titanine plokštele. R. Jarašius prisimena, kad tuo metu jo kūnas buvo bejėgis, pats vos galėjo kvėpuoti. Tik po kelių mėnesių, jau būnant Palangos reabilitacijos ligoninėje, pamažu pradėjo atsigauti rankos.


Gyvenimas pasikeitė pakeitus mąstymą

R. Jarašius džiaugiasi, kad jam pavyko susikurti visavertį gyvenimą. Jis tapo saviugdos treneriu, daugeliui žmonių padeda rasti savo kelią, yra parašęs knygą, rašo ir dar vieną.

„Atsigavęs po avarijos ėmiau ieškoti būdų, kaip pagerinti savo sveikatą, esamą situaciją, atrasti gyvenimo prasmę. Nevaldžiau nei kojų, nei rankų, tad pradėjau galvoti, kaip keisti savo gyvenimą, kad patys įvykiai pas mane ateitų, nes aš negaliu išeiti į pasaulį, – sako Rokas. – Sugebėjau atsisakyti vaistų, atėjo santykiai, pinigai, galėjau išeiti iš tėvų namų ir gyventi savarankiškai.“ Jis perskaitė daugybę įvairios informacijos, kol atrado tai, kas jam padėjo. Dabar, naudodamas savo sukurtą metodiką, padeda kitiems.

„Kai pakeičiau savo gyvenimą, atėjo mintis, kad turiu duoti ką nors sistemai, kitiems žmonėms. Druskininkuose įkūriau klubą „Erzon“. Per tą laiką, kol klubas veikė, mieste atsirado daugiau pritaikytų vietų, negalią turintys žmonės tapo labiau matomi“, – prisimena R. Jarašius. Tuomet jam kilo mintis, kad reikia ką nors panašaus padaryti Lietuvos mastu. Pradėjo burti žmonės į „Savarankiško gyvenimo“ judėjimą. Parašė Kristinai Dūdonytei, pakvietė prisijungti keletą pažįstamų žmonių, padarė vaizdo įrašą, apie kuriamą judėjimą paskelbė per BNS, buvo sukurta grupė socialiniame tinkle Facebook. Ledai pajudėjo. „Pamatėme, kad jei norime ką nors nuveikti, reikia įforminti savo veiklą. Nusprendėme įkurti asociaciją“, – prisimena R. Jarašius.

Jo teigimu, ši asociacija vienija ne tik negalią turinčius žmones. Net ir pavadinime nėra žodžio „neįgalieji“. „Niekur nemačiau asociacijos, kad būtų sveiki ir neįgalieji kartu. Norėjosi, kad nuo tos asociacijos pradėtų keistis žmonių mąstymas – esame tokie patys žmonės ir galime daug ką padaryti kartu“, – dalijasi mintimis Rokas.


Reikia suteikti galimybes

„Aš manau, kad kiekvienas žmogus gali labai daug padaryti, tik reikia jam suteikti galimybes. Tada jis galės ne tik pats imti, bet ir duoti visuomenei“, – įsitikinęs R. Jarašius. Pavyzdys galėtų būti garsusis fizikas Styvenas Hawkingas, kurio fizinis kūnas buvo visiškai bejėgis, bet pasiekimai stulbinantys.

Ko reikia, kad žmogus galėtų būti savarankiškas? Rokas sako, kad kiekvienas žmogus yra vis kitoks, todėl turi būti atsižvelgiama į jo poreikius. „Aš pats negaliu daug ko pasidaryti, didžiausia pagalba man – asmenis asistentas. Deja, daugelis žmonių tokios pagalbos nesulaukia“, – svarsto R. Jarašius. Jo teigimu, šiuo metu asmeniniai asistentai beveik nesiskiria nuo socialinių darbuotojų – padeda labiau buityje. „Tokia asmeninio asistento pagalba netenka savo tikrosios esmės. Ji labiau orientuota į tai, kad žmogus išgyventų, bet ne gyventų visavertį gyvenimą. Jam reikia kitų dalykų – galimybės mokytis (kad kasdien palydėtų į universitetą), nueiti į teatrą, į kiną“, – dalijasi mintimis Rokas.

Jis sako su tokiom paslaugom, kokios yra dabar, savarankiškai gyventi negalėtų – jam reikia pagalbos ir naktį. Gerai, kad šiuo metu turi draugę, kuri pagelbėja. Kitaip tokią paslaugą reikėtų pirkti. Tačiau iš valstybės gaunamos neįgaliojo pensijos to padaryti neįmanoma. Susidaro užburtas ratas – jei neturi darbo, negali susimokėti už geresnes paslaugas, o jei nesi savarankiškas – negali dirbti. Deja, to valstybė neskatina – jam buvo atsisakyta suteikti paramą darbo vietai steigti, nes darbingumas – 0 proc. Viską turėjo pasidaryti savo lėšomis.

R. Jarašius su drauge. 

Pritaikyta aplinka – būtina savarankiškumo sąlyga

Kai R. Jarašius po avarijos grįžo į gyvenimą, jis pamatė, kaip negalią turinčiam žmogui svarbu pritaikyta aplinka. „Pamatai, kad negali pravažiuoti pro duris, kad vonia nepritaikyta“, – prisimena vyriškis. Deja, po sunkios traumos sveikstantis žmogus pats turi visko ieškoti, aiškintis, kas priklauso, neprik­lauso.

Aplinka – vienas didžiausių kliuvinių, trukdantis žmogui būti savarankiškam. Neprieinamos netgi ligoninės – nepritaikyti jų tualetai, procedūrų kabinetai. Tas pats ir sanatorijose. Į reabilitaciją nuvažiavusiam žmogui neįgaliojo vežimėlyje skiriamos tik arbatos gėrimo ir panašios procedūros. Purvo, vandens vonios ir kitas gydymas neprieinamas. „Aš noriu rimtesnių dalykų. Sutinku net ir susimokėti – kam važiuoti į sanatoriją, jei iš to nėra jokios naudos“, – stebisi R. Jarašius.

„Kartais pagalvoju, koks būtų pasaulis, jei visi judėtų vežimėliais – niekam nekiltų abejonių, kad prieinama aplinka naudinga visiems. Dabar daugelis viską daro formaliai, renkasi sprendimus, kurie būtų patiems patogesni, stengiasi tik išvengti atsakomybės“, – svarsto vyriškis. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais pastatyta nemažai apžvalgos bokštų, bet visi jie neprieinami.


Puikūs pavyzdžiai – užsienyje

R. Jarašius dalijasi kelionės Kipre įspūdžiais – viešbučio savininkas apie 20 metų sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Čia dirba visa jo šeima – ir sesuo juda neįgaliojo vežimėliu, o jos vyras aklas. Jie puikiai žino, kaip aplinka turi būti pritaikyta visiems. Į šį viešbutį atostogauti renkasi žmonės iš viso pasaulio – ir ne tik turintys negalią. Viešbučio prieinamumas – ne tik galimybė judėti be kliūčių. Jis prasideda nuo oro uosto, iš kurio atvažiuojama pasiimti pritaikytu transportu, reguliuojama lova kambaryje, keltuvas į lovą iš vežimo, į baseiną. Svarbu, kad būtų galimybė važinėtis po apylinkes, pamatyti įžymybes, kad maršrutai būtų pritaikyti. Taip pat norisi pasimaudyti jūroje. Visa tai Rokas rado Kipre. Viešbučio savininkas netgi nuomoja įrangą kitiems viešbučiams. Speciali kėdė į jūrą taip pat buvo įrengta jo iniciatyva – įtikino vietos valdžią, kad ji reikalinga. Viešbučio savininkas įdarbino porą žmonių iš Šri Lankos, kurie jam padeda ir dieną, ir naktį. Kitas pavyzdys – neįgaliesiems puikiai pritaikytas Saragosos miestas Ispanijoje. Dėl to čia plūsta daug turistų. Mitas, kad neįgalieji nekeliauja.

Deja, Lietuvoje tokie dalykai sunkiai įsivaizduojami. Prieš porą metų „Erzon“ įgyvendino projektą – reikėjo apgyvendinti žmones skirtingose Lietuvos vietose. Buvo labai sunku surasti pritaikytų viešbučių. Vienintelė vieta, kurioje tikrai patogu – Monciškės. Čia – neįgaliųjų rojus. Tiesa, keliaujant Lietuvoje į automobilį galima susidėti keltuvą, tualetinę kėdę ir nusivežti. Į užsienį susiruošus to padaryti nepavyks. Reikia labai kruopščiai planuoti kelionę, kartais – reikiamas priemones išsinuomoti papildomai. Dėl to neįgaliajam kelionė dažnai atsieina kur kas brangiau. Tačiau norint keliauti visada galima rasti būdų. Net Indijoje yra padaryta nemažai pandusų.


Asociacijai vadovauti trūksta laiko

R. Jarašius pabrėžia, kad labai svarbu spręsti ir transporto problemas (kiekviena taksi įmonė turėtų turėti po keletą pritaikytų automobilių), taip pat kad atsirastų kuo daugiau galimybių mokytis nuotoliniu būdu (gal karantinas paspartins šiuos procesus). Jis įsitikinęs, kad pokyčių visuomenėje galima pasiekti kalbantis, aiškinant, parodant, kad tai svarbu. „Žmonės neįgaliųjų nemato, anksčiau aš irgi nematydavau, nes nebuvo aktualu. Kai susiduri, pamatai, kad yra jų netgi labai nemažai“, – dalijasi mintimis R. Jarašius. Jis tiki, kad asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ gali prisidėti prie šių pokyčių. Vis dėlto pats jai vadovauti nesiima – jos vairą perdavė aktyviems asociacijos nariams, kurie turi daug energijos ir minčių. Pats sako esantis labai užsiėmęs.

Vis dėlto R. Jarašius tiki, kad kiekvienas žmogus, kad ir kur begyventų, kokią negalią beturėtų, gali ir pats pakeisti savo gyvenimą. „Svarbu judėti į priekį. Jei judi, gyvenimas pasikeičia. Problemos prasideda, jei žmogus neranda savo vietos. Kai atrandi, kas tau svarbu, atsiranda gyvenimo prasmė, o tada žmogus jaučiasi laimingas“, – sako R. Jarašius. Jis tai gali pagrįsti savo pavyzdžiu. Jam sakė, kad nepajėgs net kvėpuoti, o dabar jis konsultuoja žmones iš viso pasaulio – iš Kolumbijos, Bahreino, Kanados, Ukrainos.

Aurelija BABINSKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt