12
A, Lap
10 Nauji straipsniai

Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas – diskusijų verpete

Autistiškais vaikais besirūpinančių asociacijų vadovės Daina Šiekštelytė Valkerienė ir Kristina Košel-Patil mano, kad trūksta profesionalios pagalbos.

Integracijos keliu
Nustatymai

Specialiųjų poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymas nuolat kelia daugybę diskusijų. Apie tai buvo kalbama ir Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės Rimantės Šalaševičiūtės Seime surengtoje konferencijoje. Ministrai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, švietimo specialistai dar kartą aptarė didžiausius su specialiųjų poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymu susijusius sopulius, pristatė naujoves. 

Trūksta žinių

„Specialiuosius poreikius, negalią turintys vaikai yra visuomenės dalis ir turim juos priimti ir padėti jiems bręsti, mokytis, augti, tapti asmenybėmis“, – sveikindamas konferencijos dalyvius sakė Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas.

Deja, kalbant apie įtraukųjį ugdymą šie žodžiai dažnai ir lieka žodžiais. Ypač daug sunkumų patiria šeimos, auginančios autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus.

Asociacijos „Kitoks vaikas“ pirmininkė Daina Šiekštelytė Valkerienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dar nėra autizmo statistikos, nepakankama ankstyvoji diagnostika ir labai trūksta profesionalios pagalbos.

Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil pabrėžė, kad ugdyti autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką labai sudėtinga – trūksta žinių, kompetencijos, pagalbos. Ji pristatė 2018 m. atliktą tyrimą, kuris parodė, kad situacija teikia vilties – gerėja mokytojų požiūris, didėja tėvų motyvacija, kuriami autizmo kompetencijos centrai. Vis dėlto problemų esama kur kas daugiau: mokytojai nėra pasirengę dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, jiems nepritaikytos mokymo programos ir mokyklų aplinka. Dar viena didelė problema – Lietuvoje nėra nė vienos autizmui skirtos studijų programos. Vien per rugsėjį 2 vaikams buvo skirtas namų mokymas, dar 4 buvo pasiūlyta ši ugdymo forma.

Pasak K. Košel-Patil, kad inkliuzija būtų sėkminga, reikia didžiulių pastangų. Kartu turi dirbti tėvai, pedagogai, klasiokai, jų tėvai. Taip pat ir kiti mokytojai bei švietimo pagalbos specialistai. Deja, problemų ugdant autistiškus vaikus neišvengia ir tokios šalys, kaip Danija, Didžioji Britanija. „Sakome ne mechaniškai inkliuzijai“, – sako „Lietaus vaikų“ valdybos pirmininkė.

Seime surengta konferencija „Specialiųjų poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymo problemos ir perspektyvos“.

Tikisi integracijos, gauna izoliaciją

 

Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos vadovė Neringa Šalugienė pateikė tėvų, auginančių Dauno sindromą turinčius vaikus, nuomonę apie ugdymo kokybę. Šiuo metu kaip didžiausią problemą tėvai išskiria tai, kad nėra užtikrinama asmeninio asistento pagalba, trūksta specialiojo pedagogo ir logopedo pagalbos. Visavertei įtraukčiai trukdo ir pedagogų kompetencijos trūkumas bei nenoras bendradarbiauti su tėvais. N. Šalugienė pabrėžė, kad Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija yra pasiruošusi surengti mokymus ir kitaip padėti siekiant sėkmingesnės vaikų įtraukties į ugdymo procesą. Pasak N. Šalugienės, nemaža problema ta, kad privačiose mokyklose nėra apmokama asistento ar švietimo pagalbos specialistų pagalba, todėl tėvai šias išlaidas turi apmokėti patys.

Specialiosiose klasėse besimokantys vaikai yra izoliuojami – net per pertraukas nėra išleidžiami į koridorių, nekviečiami į renginius, vengiama viešai pakabinti jų piešinius. Gabesniesiems vaikams nėra sudaroma galimybė tų dalykų, kurių galėtų išmokti, lankyti kartu su kitais. Be to, dažnai vaikai nėra ugdomi, o labiau globojami. Apklausa parodė, kad labiausiai patenkinti tie tėvai, kurių vaikai lanko specialiąsias mokyklas.

Kita vertus, pagal bendrovės Nielsen atliktą apklausą 37 proc. apklaustųjų mano, jog Dauno sindromą turintys vaikai gali mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, 36 proc. teigia, kad jie galėtų mokytis tose pačiose klasėse su kitais vaikais, bet užtik­rinant reikalingą pagalbą. Tik 7 proc. įsitikinę, kad Dauno sindromą turintiems vaikams reikėtų mokytis specialiose mokyklose. Pasak N. Šalugienės, apklausa rodo, kad visuomenės požiūris į šiuos žmones yra gana palankus. Tai matyti ir realybėje – kasmet vis daugiau vaikų lanko bendrojo ugdymo mokyklas ir lieka ten.


Įtraukus ugdymas – ne visiems

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė pabrėžė, kad neregiai vaikai, lankantys bendrojo ugdymo įstaigas, dažnai gauna labai nekokybišką išsilavinimą. Pavyzdžiui, vaikas porą metų nelanko informatikos pamokų, nes mokytojui atrodo, kad išmaniosios technologijos neregiui yra neprieinamas dalykas. Tačiau jei nematantiems vaikams suteikiama prieiga prie technologijų, jei jie apmokomi jomis naudotis, negalia gali būti kompensuojama – naudojantis navigacija galima vaikščioti gatvėmis, skaityti ir pan. Deja, mokytojas, to nežinodamas, nesikreipia pagalbos ir vaikas praranda brangų laiką. „Liūdna, kai vaikai yra atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų, nuo egzaminų ir labai baisu, kai vaikui skiriamas namų ugdymas. Nes išsilavinimas ir gebėjimas naudotis technologijomis yra pagrindinis neregių arkliukas einant į darbo rinką“, – įsitikinusi R. Balčikonienė.

Lietuvos kurčiųjų draugijai (LKD) atstovaujanti Monika Kumžaitė pabrėžė, kad didžiulė problema ugdant kurčiuosius – tai, kad net ir Kurčiųjų ugdymo centre dirbantys pedagogai nemoka gestų kalbos ar moka labai silpnai. LKD siūlo įsteigti 4 gestų kalbos etatus. Šie specialistai padėtų mokyklos bendruomenei, tėvams, gestų kalba galėtų būti privalomas dalykas studijuojant.

Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ pirmininkės Rimos Sitavičienės nuomone, ir lietuvių kalbos mokymas kurtiesiems yra nepakankamos kokybės. Dėl to jie neturi galimybės įgyti geresnio išsilavinimo. Be to, labai trūksta surdopedagogų, specialiųjų pedagogų, logopedų, kitų specialistų pagalbos. Mokytis bendrojo lavinimo mokykloje kurtieji vaikai negali dėl to, kad neužtikrinama gestų kalbos vertėjo pagalba.


Situacija keičiasi pamažu

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėja Laura Vitkauskaitė Sirunavičė teigia, jog tarnyba sulaukia daug skundų dėl to, kad negalią turintys vaikai nesulaukia švietimo pagalbos. Kiek­vienais metais tėvai skundžiasi, jog reikalaujama keisti mokyklą. Jie girdi pastabas, kad galbūt vaikui išvis nereikia mokytis – juk jis niekada neskaitys ir nerašys. Susiduriama ir su diskriminacinėmis nuostatomis – atsisakoma su tėvais sudaryti sutartis dėl visos dienos mokyklos paslaugų, vaiko prašoma neiti į mokyklą per rezultatų patikrinimą, jam neleidžiama dalyvauti mokyklose renginiuose. Kartais ir tėvai ne viską padaro – yra atvejų, kai jie atsisako kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą arba nepateikia pedagogams jos išduotos pažymos su rekomendacijomis.

Kad švietimo pagalba ne visiems prieinama, patvirtino ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) viceministras Arūnas Plikšnys. Šiuo metu vienam psichologui tenka 547 vaikai, o mokytojo padėjėjas dirba su 10 vaikų. Ši situacija, anot viceministro, yra nenormali. ŠMSM Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė pasidžiaugė, kad planuojama įsteigti papildomų mokytojų padėjėjų etatų. Tikimasi, kad savivaldybės imsis pačios išlaikyti pedagogų etatus, nes tai yra savarankiška jų funkcija. Be to, G. Šeibokienė atkreipė dėmesį, jog Seimas priėmė nutarimą, kad savivaldybės sutaupytas socialinės paramos lėšas gali panaudoti švietimo pagalbai.

Vilniaus Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės Romos Vidos Pivorienės teigimu, pokyčių tikrai yra – mokyk­los vis labiau atveria duris negalią turintiems vaikams, specialistai vis daugiau įgyja kompetencijų.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt