19
A, Lap
9 Nauji straipsniai

Velomaratono trasa neįgaliesiems – smagus ir nesunkiai įveikiamas iššūkis

Jubiliejiniam velomaratonui startas duotas. Į trasą išriedėjo ir neįgaliųjų vežimėliais su varytuvais judantys dalyviai.

Integracijos keliu
Nustatymai

Jau tapo tradicija, kad priešpaskutinį rugpjūčio sekmadienį sostinės gatves užlieja spalvinga dviratininkų jūra – į ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse didžiausią velomaratoną susirenka tūkstančiai dviračių sporto entuziastų. Į šiemet surengtą 10-ąjį velomaratoną užsiregistravo daugiau kaip 10 tūkst. dviračiais, riedučiais, riedlentėmis, paspirtukais pasiryžusių važiuoti dalyvių. Į velomaratono trasą leidosi ir 10 neįgaliųjų vežimėliais su vartytuvais judančių žmonių.

Neįgaliųjų komandoje – ne tik vilniečiai

Vasaros pabaigoje dviračių sporto entuziastus sukviečiantis velomaratonas jau tapo ir tradiciniu neįgaliųjų renginiu – jie čia dalyvavo penktą kartą (tiesa, su pertraukomis). Su palaikymo komandomis iš Tauragės į sostinę ne pirmą kartą atvyko Petras Kasanavičius ir Stasys Dadūra, pavevėžiečiams atstovavo Jonas Dumša, iš Radviliškio atvažiavo Liudas Barkauskas, o iš Kauno – Aušrinė Packevičiūtė ir Raimondas Dabužinskas. Neįgaliųjų komandos branduolį, kaip ir paprastai, sudarė vilniečiai: Ginta Žemaitaitytė, Jaroslavas Milevskis, Igoris Lavrentjevas ir Genadijus Sakovič. Neįgaliojo vežimėliais su varytuvais startavusioje komandoje buvo ir naujokų, ir prisiekusių šio renginio dalyvių. Visi jie sėkmingai įveikė velomaratono trasą, sustiprino ištvermę ir pasitikėjimą savimi bei patyrė smagų nuotykį.

Daugiatūkstantiniame velomaratono dalyvių būryje – ir Aušrinė Packevičiūtė bei Ginta Žemaitaitytė.


Silpnas rankas kompensuoja hibridinis varytuvas

J. Milevskis stuburo traumą patyrė būdamas 16-ikos. Lūžę kak­lo srities stuburo slanksteliai vaikiną ne tik pasodino į neįgaliojo vežimėlį, bet ir atėmė rankų galią. Didžiulėmis valios pastangomis, ne vienus metus trukusiomis atkakliomis treniruotėmis, aktyvios reabilitacijos užsiėmimais Jaroslavas pasiekė labai daug – dabar jis ne tik puikiai juda rateliais, bet ir vairuoja automobilį, sukūrė šeimą, kartu su žmona susilaukė mažylio. Vis dėlto išvysti jį velomaratone buvo netikėta. Įveikti 10 kilometrų (mėgėjų grupės dalyviai galėjo važiuoti 1, 2 arba 3 ratus po 10 kilometrų) turint tokias silpnas rankas – ne juokas.

Vis dėlto pats Jaroslavas buvo nusiteikęs gerokai optimistiškiau. Ir ne be pagrindo – į velomaratoną jis atriedėjo su prieš porą metų įsigytu ir jau įgudusiai valdomu hibridiniu (pusiau elektriniu) varytuvu. „Tik nemanykit, kad paspausi mygtuką ir jis trauks vežimėlį, – šypsojosi vaikinas. – Jis važiuoja tik tada, jeigu suku rankenas. Žinoma, joms sukti jėgų reikia mažiau nei važiuojant su mechaniniu varytuvu, bet dirbti vis tiek reikia.“

Hibridinį varytuvą Jaroslavas įsigijo dėl kelių priežasčių. Pasak jo, tiems, kieno silpnesnės rankos, jis suteikia daugiau laisvės, leidžia drąsiau jaustis, būti savarankiškesniems – su tokiu varytuvu galima įveikti ir didesnius atstumus, ir įkalnes. Be to, tai savotiškas treniruoklis, sportuoti priverčiantis įrenginys. Jaroslavas šypsosi: išvažiavęs su dviratį minančia žmona jis jaučiasi lygiavertis ir netgi nelėtina smagaus pasivažinėjimo tempo. Tiesa, toks savarankiškumas nepigiai atsiėjo – už hibridinį varytuvą iš savo santaupų teko atseikėti apie 6 tūkst. eurų, mat tokios priemonės į kompensuojamų techninės pagalbos priemonių sąrašus pas mus neįtrauktos.

Nors, pasak Jaroslavo, su šiuo varytuvu jis yra įveikęs 30 kilometrų atstumą, vis dėlto velomaratone pasirinko 10 kilomet­rų trasą. „Iš pradžių nuvažiuosiu vieną ratą, kitais metais žiūrėsim“, – prieš startą sakė vaikinas.

Prie vežimėlio prisitvirtinęs papildomą elektrinį ratą velomaratono starto liniją pirmą kartą kirto ir I. Lavrentjevas. Vyras pasakojo savarankiškai judėti padedantį trečią ratą užsisakęs internetinėje parduotuvėje ir parsisiuntęs iš Kinijos. 900 eurų (kartu su siuntimo išlaidomis) sumokėjęs vyras sako pirkiniu esąs patenkintas. „Prietaisas galingas, greitas, galiu ir 20 ratų nuvažiuoti, – juokavo Igoris. – Su įkrautu akumuliatoriumi galima leistis ir į 50 kilometrų kelionę. Bet čia juk ne varžybos, o simbolinis važiavimas, pramoga. Svarbu ne laimėti, o dalyvauti, pabūti kartu su visais, pajusti bendrystės dvasią.“

Jaroslavas Milevskis su hibridiniu varytvu jautėsi drąsiai ir saugiai.


Svarbiausia – psichologinis nusiteikimas

Kartu su neįgaliųjų komandos nariais į velomaratono trasą dviračiu išriedėjusi Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo (RSK) prezidentė Vaida Pokvytytė finišo liniją kirto kartu su šio renginio naujoku Raimondu Dabužinsku. Pasak Vaidos, ji buvo pasirengusi padėti bet kuriam pagalbos prireikusiam ratukininkui, bet dažniausiai ilgesnėse įkalnėse stumtelėdavo Raimondo vežimėlį. Prieš 10 metų sunkią stuburo traumą (lūžo 3 kak­lo slanksteliai) patyręs vaikinas nevaldo ne tik kojų, bet ir rankų pirštų. Gerai, kad varytuvo rankenos specialiai pritaikytos tokią negalią turintiems žmonėms – jų nereikia sugriebti, pakanka rankas į jas įkišti ir sukti.

Dar nedažnai į keliones su varytuvu išsiruošiantis Raimondas įsitikinęs: „Mūsų kojos – vežimėlis. Pirmiausia reikia jį gerai įvaldyti. O varytuvas – labiau pramogai skirtas dalykas.“ Jį vaikinas dažniausiai renkasi prireikus lygiu keliu įveikti tolimesnį atstumą. Kaunietis sėkmingai įveikė pirmąjį velomaratoną.

„Iš tikrųjų tai nelabai galėjau į Vilnių važiuoti, reikia ruoštis varžyboms, bet klubo prezidentė V. Pokvytytė paragino ir neatsisakiau“, – pasakojo Raimondas. Po patirtos traumos vaikinas kuriam laikui buvo nutolęs nuo bet kokios aktyvios veiklos. Vis dėlto įveikęs visus psichologinius slenksčius, pasiryžo grįžti į visavertį gyvenimą. Ir iki traumos aktyviai sportavusiam Raimondui labai padėjo Kauno neįgaliųjų RSK – jis pradėjo užsiiminėti lengvąja atletika, tapo Lietuvoje dar naujos sporto rungties – kuokelės metimo pradininku. Dabar vaikinas kartu su suburta entuziastų komanda intensyviai rengiasi už mėnesio vyksiančioms varžyboms. „Svarbiausia – psichologinis nusiteikimas, – sako jis. – Jeigu stipriai psichologiškai „pasikaustai“, persilauži, tada jau pats eini, niekam nereikia tavęs stumti.“

Prie neįgaliojo vežimėlio galima pritaisyti ne tik elektrinį ratą, bet ir elektrinį paspirtuką.


Aktyvi veikla geriau už saugią namų aplinką

Neįgaliųjų komandos dalyvavimu velomaratone besirūpinanti Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė džiaugiasi, kad kasmet atsiranda vis naujų psichologiškai „persilaužusių“ žmonių, nusprendusių išeiti iš saugios namų aplinkos ir įsitraukti į aktyvią veiklą. Šiemet labai entuziastingai prie jų prisijungė prieš 7-erius metus stuburo traumą patyręs G. Sakovič. Ilgai niekur nedalyvavęs vyriškis prisijungė prie į žygį Dzūkijos piliakalnių keliu važiavusios komandos, gavo velomaratono „krikštą“, ruošiasi dalyvauti nuo Vilniaus iki Talino nusidrieksiančiame Baltijos kelyje.

Nors pavojingiausiame velomaratono posūkyje Genadijui nepavyko suvaldyti į nuokalnę greitį gerokai padidinusio vežimėlio su varytuvu ir šis virto, vis dėlto vyras nesėkmei nepasidavė, grįžo į trasą ir sėkmingai įveikė 10 kilometrų atstumą.

Sportinis azartas užvaldęs ir tauragiškį Petrą Kasanavičių. Tik pernai žygiais su varytuvais rimtai susidomėjęs vaikinas velomaratone dalyvavo jau antrą kartą. Abu kartus Petras sėkmingai įveikė po du velomaratono ratus – 20 kilometrų. Pasak jo, būtų smagu apsukti dar ir trečią ratą, tik laiko trūksta, mat po renginio visi komandos nariai buvo numatę dar pabendrauti ramesnėje aplinkoje. Vaikinas buvo patenkintas, kad šiemet pagerino laiką, per kurį nuvažiavo porą dešimčių kilometrų, ir sustiprino ištvermę, kurios tikrai prireiks jau penktadienį prasidėsiančiame Baltijos kelio žygyje.

Po finišo su neįgaliaisiais bendravęs šio renginio įkvėpėjas lenktynininkas Benediktas Vanagas pasidžiaugė sporto aistruolių entuziazmu, jų drąsa stoti prieš iššūkius ir juos įveikti. Pasak G. Žemaitaitytės, džiugina ir besikeičiantis velomaratono organizatorių požiūris į neįgaliuosius. Dabar jau nereikia įtikinėti, kad ir jiems leistų dalyvauti renginyje, skirtų daugiau vietos neįgaliųjų automobiliams privažiuoti arčiau starto linijos, kad rateliais judantiems dalyviams nereikėtų brautis pro žmonių minią. Šiemet nekilo jokių rūpesčių ir dėl nemokamos registracijos (tai buvo galima padaryti iki prasidedant renginiui), ir dalyvio numerius buvo galima atsiimti vos ne prieš startą, o ne gerokai anksčiau, kaip kitais kartais. „Anksčiau velomaratono organizatoriai neįgaliųjų tarsi prisibijojo – nežinojo, ko iš mūsų tikėtis. Dabar situacija pasikeitė. Matyt, ir vieni, ir kiti įgijome daugiau patirties. Jie mato, kad mes labai savarankiškai ir aktyviai dalyvaujame, nekeliame jokių neįgyvendinamų reikalavimų, o mes savo buvimu įrodome, kad labai natūralu, jog esame kartu su visais“, – sako G. Žemaitaitytė.


Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt