19
A, Lap
9 Nauji straipsniai

Knygoje „Kartu esame stipresni“ – 30 metų istorija

Knyga „Kartu esame stipresni“ pirmiausia įteikta neįgaliųjų draugijų vadovams.

Integracijos keliu
Nustatymai

30 metų Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) veiklos istorija sugulė į knygos puslapius. Išties daug nuveikta, patirta. Beveik 24 tūkstančiai narių visoje Lietuvoje. Keitėsi negalios politika, keitėsi valdžios. Tik tikslas visada išliko tas pats – rūpestis negalios žmonėmis. 

Pagarba pradininkams

„Bičiulystės“ redakcijos archyvai, žmonių pasakojimai, prisiminimai – visa tai padėjo surinkti į vieną paveikslą Lietuvos neįgaliųjų draugijos istoriją, kuri prasidėjo dar 1970-aisiais. Negalią turinčių žmonių susirašinėjimas, laikraščio „Draugo žodis“ leidyba, susitikimai vis kitose Lietuvos vietose, sporto varžybos – visa tai vedė į organizacijos kūrimąsi. Skyrius „Neįgaliųjų draugiją kūrė patys žmonės“ skirtas LND priešistorei. Prisiminimais apie negalios žmonių judėjimą prieš susikuriant Neįgaliųjų draugijai pasakoja „Draugo žodžio“ redaktoriai Janina Baliutytė ir Albinas Degutis, sporto klubo „Draugystė“ vadovė Lina Rakauskaitė, neįgaliųjų judėjimo veteranas Virginijus Kalvėnas ir kiti. Jie prisimena apie tai, kokius iššūkius reikėjo įveikti sovietinėje valstybėje panorusiems burtis neįgaliesiems. „Kad jaunesni žmonės suprastų, kodėl iš pradžių dirbome bemaž pogrindyje, priminsiu, jog anksčiau pagarbos galėjo tikėtis nebent karo invalidas. Kiti gaudavo kuklias pensijas ir viešai nė nedrįsdavo užsiminti apie kokias nors draugijas ar savo spaudą. Kas bandė – rankas nusvilo, buvo apkaltinti antivalstybine veikla“, – sakė vienas iš neįgaliųjų judėjimo pradininkų Mindaugas Rubikas.


Ėmėsi teikti paslaugas

1988-1997 metai buvo kupini įvykių ir pokyčių neįgaliųjų gyvenime. Draugija siekė užtikrinti negalios žmonių teises įstatymais, sprendė būtiniausias buities problemas, rūpinosi kultūrine veikla, užimtumu, steigė darbo vietas, kūrė įmones, dalijo techninės pagalbos priemones, pradėjo kalbėti apie aplinkos pritaikymą.

Draugijos įkūrėjas ir pirmasis pirmininkas Jonas Mačiukevičius knygoje „Kartu esame stip­resni“ prisimena, kokius sunkumus reikėjo įveikti siekiant, kad draugijos balsas būtų išgirstas. Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos įkūrėja ir ilgametė vadovė Violeta Neimontaitė pasakoja, kad rajonuose susikūrusios organizacijos turėjo išspręsti visus neįgaliųjų rūpesčius – nuo medicininių reikalų iki aprūpinimo malkomis. Viena iš LID steigiamojo suvažiavimo delegatų Anastazija Kostygova, atstovavusi Mažeikių neįgaliesiems, taip pat prisimena, kad susikūrus draugijai rūpestis neįgaliaisiais buvo nuoširdus ir labai įvairus – ji pati per pietų pertrauką vienam berniukui skaitydavo pasakas.

Antrasis LID dešimtmetis taip pat nestokojo naujų iššūkių. Pradėta kalbėti apie paslaugas neįgaliesiems. Draugija ėmėsi įgyvendinti būsto ir aplinkos pritaikymo programą, mokė neįgaliuosius amatų ir būtinų profesinių įgūdžių. LID 1998-2008 metais vadovavusi Zita Valaitytė prisimena, kad, be jau minėtų tikslų, ji norėjo užtikrinti draugijos narių poilsį, sudaryti sąlygas jiems parduoti savo dirbinius. Būtent šiuo laikotarpiu buvo pradėti kurti socialinių paslaugų centrai savivaldybėse.

Apie tai, kad neįgaliųjų draugija padėjo grįžti į visavertį gyvenimą, suteikė daugybę džiaugsmo akimirkų, knygoje pasakoja jurbarkietė Janina Pranaitienė – humoro grupė, dainavimas ansamblyje, kompiuterinio raštingumo mokymai, sporto varžybos, galimybė išspausdinti savo kūrybą „Bičiulystėje“, almanachuose – visa tai Janinai davė draugija. Jau išėjęs iš šio pasaulio Aleksejus Ščeglovas draugijai buvo dėkingas ir už įgytą profesiją, ir už darbą, į kurį kas rytą buvo atvežamas, ir už būsto pritaikymą.

Trečiasis dešimtmetis taip pat ne mažiau svarbus. Valstybė perėmė daugelio paslaugų teikimą, tad neįgaliųjų organizacijoms reikėjo atrasti naujų veiklų. Teisių atstovavimas, naujų paslaugų diegimas ir pagaliau – siekis tapti savivaldybės partneriais teikiant socialines paslaugas – nauji iššūkiai, kurie išlieka svarbūs ir įžengus į ketvirtą draugijos gyvavimo dešimtmetį.

Šeduvos neįgaliųjų draugijos narė Irmina Beneševičiūtė knygoje dalijasi savo patirtimi ir pasakoja, kad draugija buvo ta vieta, kur ji patikėjo savimi. Dainavimas, užimtumo veiklos, galimybė baigti mokslus ir pradėti dirbti – visa tai jai, dėl negalios negalėjusiai lankyti mokyklos, suteikė draugija. Dabar Irmina drąsiai ir atvirai pasisako už neįgaliųjų teises, keliauja, gyvena aktyvų ir visavertį gyvenimą.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos istorija įdomi ir seniau dirbantiems, ir naujai atėjusiems organizacijų vadovams. 

Draugija būtų niekas be savo žmonių

Kultūra – bene gausiausią būrį negalią turinčių žmonių pritraukianti sritis. Dainavimas ansambliuose, literatų, fotografų, dailininkų, seminarai ir paro­dos, išleisti almanachai – visa tai organizuoja Lietuvos neįgaliųjų draugija. Vienas iš jos uždavinių – padėti atsiskleisti negalios žmonių talentams, išlavinti meninius polinkius. Kultūrai knygoje skiriamas atskiras skyrius. Turbūt retas prisimena, kad tiek ansamblių, tiek humoro grupių apžiūroms pradžią davė neįgaliųjų klubų varžytuvės, kurias surengė Lietuvos radijo ir televizijos komitetas.

Ir, žinoma, kaip gi be draugijos pagrindo – jos asocijuotų narių regionuose. Šiuo metu draugija turi 64 narius įvairiose savivaldybėse. Didžiausiame knygos skyriuje „Esame stiprūs, kol dirbame ranka rankon“ pateikiami jų kontaktai, įsikūrimo data ir kiti faktai, trumpai aprašoma veikla. Ko gero, nebūtų įmanoma išvardyti visų neįgaliųjų draugijų veiklų, todėl daugiau dėmesio skirta vienai kuriai nors sričiai. Daugelis draugijų didžiuojasi savo ansambliais ir rankdarbių būreliais, tačiau norėjosi, kad verčiant knygą būtų matyti, koks platus neįgaliųjų draugijų veiklų spektras – nuo socialinių paslaugų, konkrečios pagalbos iki literatų, fotografų ar žemdirbystės būrelių.


Ateities iššūkiai – siekti neįgaliųjų teisių

„Aš manau, kad pagrindinis mūsų organizacijos uždavinys – dirbti, kad nuostatos, įrašytos Neįgaliųjų teisių konvencijoje, pasiektų kiekvieną žmogų asmeniškai. Tai nėra tuščios svajonės, nerealios ambicijos, šių dalykų mes tikrai galime pasiekti“, – knygoje sako LND pirmininkė Jelena Ivančenko, įvardydama svarbiausius draugijos iššūkius ateičiai.

Jos teigimu, sumanymas leisti knygą kilo dėl pagarbos praeičiai, draugijai pamatus padėjusiems žmonėms. „Norėjome parodyti tą kelią, kurį reikėjo nueiti per 30 metų. Turime neužmiršti to entuziazmo ir energijos, su kuriuo žmonės ėmėsi padėti negalią turintiems žmonėms“, – sako J. Ivančenko. Per 30 metų buvo visko – netgi bandymų uždaryti draugiją, suskaldyti ją, ne visos veiklos pasiteisino, tačiau visada verta atsigręžti į praeitį ir nekartoti klaidų. „Kai bus sunku, galėsime atsiversti prisiminimus, kurie sugulė į šią knygą, paskaitysime, ką žmonės prieš 30 metų išgyveno, kad sukurtų tai, ką turime dabar. Esu įsitikinusi, kad tai bus paskata pradėtus darbus tęsti ir puoselėti – siekti, kad negalios žmonių gyvenimas, kuris anaiptol dar nėra tobulas, vis gerėtų, – sako J. Ivančenko. – LND – didžiausia nevyriausybinė organizacija šalyje, o tai reiškia, kad esame milžiniška jėga ir jei išeitumėme mitinguoti, neatsižvelgti į mus būtų negalima. Tą ir turime atsiminti – KARTU ESAME STIPRESNI.“

Knyga „Kartu esame stipresni“ 500 egzempliorių tiražu išleista Lietuvos neįgaliųjų draugijos lėšomis, ją rengė „Bičiulystės“ redakcija, maketavo dizainerė Gitana Jurkienė.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt