19
A, Lap
9 Nauji straipsniai

Muzikos svarba sutrikusio intelekto žmogaus gyvenime ir raidoje

„Spalvų orkestras“.

Integracijos keliu
Nustatymai

Mokslininkai teigia, kad muzika turi didelės įtakos žmogaus emocijoms, intelektui, net ir fizinei sveikatai.

Kokia muzikos reikšmė?

Kiekvieną dieną mokant žmones muzikos meno, muzikavimo, dažnai iškyla klausimų: kokią gi reikšmę muzika turi žmogaus gyvenime? Kokia prasmė patyrimo, kurį žmogus įgyja klausydamas muzikos ir muzikuodamas? Kaip muzika veikia intelektą, emocijas, sveikatą?

Šie klausimai ypač svarbūs dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais ir suaugusiais. Darbas su pastaraisiais neturėtų būti kitoks, nes specialiųjų poreikių turintis suaugęs yra toks pat nuostabus, kaip vaikas – norintis mokytis, atrasti kažką naujo ir mokantis džiaugtis savo atradimais bei gyvenimu.

Ypatingą muzikos poveikį žmogui nuo seniausių laikų pastebėjo žyniai, mąstytojai, filosofai, meno ir mokslo žmonės. Jau senovės graikai kalbėjo apie muzikos panaudojimą įvairioms negalioms palengvinti. Aristotelis, Sokratas, Pitagoras – visi jie atkreipė dėmesį į gydomąjį muzikos poveikį ir ją rekomendavo šalia įvairių gydomųjų žolelių. Graikai muziką laikė nepakeičiama sielos sveikatai, moralei ir kultūros klestėjimui.

Muziką galima pavadinti ir universaliausia kalba. Žmogus gali gyventi bet kuriame pasaulio krašte, kalbėti įvairiausiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, kinų, zulusų... Bet jei jie moka muzikos kalbą, supranta muzikos raštą, be jokių vertėjų puikiai susikalbės tarpusavyje. Mokiniai kartais pradeda reikšti nepasitenkinimą muzikos teorijos, solfedžio pamokomis, tačiau šias disciplinas reiktų sutapatinti su gimtosios ar užsienio kalbos mokymųsi. Muzika – tai dar viena „užsienio“ kalba, kuria kalba visas pasaulis.


Muzikos terapija

Pasaulio mokslininkai pažymi, kad muzika pirmoji iš visų menų buvo pradėta naudoti gydymo tikslais. Senovės graikai yra laikomi muzikos terapijos pradininkais. Didelę reikšmę gydomajai muzikos funkcijai teikė ir senovės Egipto, Romos medikai. Šiose šalyse muzikos menas buvo kur kas aukštesnio lygio nei kitur. Egipto rašytiniuose šaltiniuose muzikos naudojimas darant įtaką žmogaus kūnui pirmą kartą buvo paminėtas dar 1500 metais prieš Kristaus gimimą.

Viduramžiais arabų mokslininkai buvo tvirtai įsitikinę, kad muzikos garsai yra puikus vaistas, gydantis sergančią sielą, netgi gerinantis žmogaus charakterį, o kai kada tinkantis net ir kūno kančioms palengvinti.

Renesanso laikotarpiu anglų gydytojas R. Bertonas parašė vieną iš pirmųjų veikalų apie gydomąją muzikos galią, kurios teigiamą poveikį jis pats patyrė besigydydamas chronišką melancholiją.

XVII–XIX amžiuje muzikos terapija labai paplito. Buvo manoma, kad muzika galima išgydyti ne tik daugelį psichikos negalavimų, bet ir fizines ligas. Tad nenuostabu, kad tuo metu buvo parašyti pirmieji moksliniai traktatai, kuriuose gydomoji muzikos galia net pervertinama.

XIX a. Prancūzijos psichiat­rijos ligoninėse buvo įsteigtas specialus gydytojo padėjėjo muzikanto etatas. Tokias pareigas užėmė kompozitorius Erve. Jis Paryžiaus ligoninės kapeloje grojo vargonais ir vadovavo psichikos ligomis sergančių pacientų chorui.

Muzikos terapijos tyrimų rezultatai paskatino muziką naudoti ir neįgaliesiems ugdyti. Vieni pirmųjų muzikos terapijos metodą taikė ir aprašė du muzikos terapeutai – amerikietis Paulas Nordofas ir britas Klivas Robinsas 1971 m. Jie ugdė sutrikusio intelekto vaikus, daugelis iš kurių nekalbėjo. Taip pat sukūrė muzikos terapijos metodą, grindžiamą muzikine improvizacija, jį apibendrino knygoje „Creative music therapy“ (1977). Be to, sukūrė ir išleido daug muzikos kūrinių, skirtų sutrikusio intelekto vaikams. Mokslininkų idėjos greitai paplito ir paskatino naujų neįgalių vaikų muzikinio ugdymo metodikų atsiradimą.

Lietuvoje muzikos terapija yra palyginti nauja sritis ir pradėta taikyti tik apie 1980 metus Lietuvos kurortuose. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo impulsas visų gyvenimo sričių, taip pat ir muzikos terapijos, srities pokyčiams. 1992 metais A. Piličiauskas įkūrė Lietuvos alternatyvaus muzikinio ugdymo centrą, kuris vienijo pedagogus ir mokslininkus, propaguojančius inovatyvų ugdymą. A. Piličiauskas iškėlė idėją, kad neįgaliųjų psichologinės reabilitacijos ir socialinės integracijos galima siekti per jų meninę saviraišką. Buvo sukurta neįgaliųjų meninio ugdymo programa. Šia prog­rama buvo siekiama formuoti humanišką visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, optimaliai atskleisti neįgaliojo gabumus bei sukurti sėkmingos veiklos džiaugsmą.

Per tuos metus padaryti didžiuliai darbai. Pradėta kurti įvairiapusė medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos sistema: steigėsi naujo tipo specialiojo ugdymo įstaigos, buvo rengiamos naujos programos, atidaromos specialiųjų poreikių vaikų klasės bendrojo lavinimo mokyklose, siekiant atliepti neįgalių vaikų dvasinius ir meninius poreikius, sukurti pirmieji neįgaliųjų ansambliai: sutrikusio intelekto jaunimo kaimo kapela „Pliauškutis“, ir „Spalvų orkestras“ (sujungęs Vilniaus, Šiaulių, Joniškio, Alytaus, Klaipėdos, Druskininkų neįgaliuosius muzikantus, jis ilgainiui išaugo į nacionalinį „Spalvų muzikos“ orkestrą), Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“, Vilijampolės vaikų pensionato ansamblis ir daugelis kitų. Šių kolektyvų bei kiti pedagogai, pasisėmę patirties iš užsienio šalių muzikos terapijos pradininkų, atrado savo muzikinio bendravimo su neįgaliaisiais būdus. Nuostabius muzikavimo rezultatus galima pamatyti jau ketvirtą kartą rengiamame konkurse-festivalyje „Perliukai“.


Muzikos poveikis

Kalbant apie konkrečią muzikavimo įtaką neįgalaus žmogaus raidai, išskiriami trys aspektai: psichologinis, fiziologinis ir socialinis.

Psichologiniu aspektu muzika skatina loginį, simbolinį mąstymą, ugdoma vaizduotė. Vystomas pastabumas, aktyvumas, dėmesys aplinkai, kolegai. Pasitelkus muziką efektyviai šalinama nervinė įtampa. Ypač svarbu, kad muzikuodamas neįgalus žmogus įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, supranta, kad ir jis gali būti reikšmingas, gali stovėti ant scenos, įveikti viešumo baimę, už atliktą kūrinį sulaukti aplodismentų, būti įvertintas. Netgi autizmo spektro sutrikimą turintis žmogus išdrįsta dainuoti.

Fiziologiniu aspektu muzikavimas yra svarbus daugeliui žmogaus raidos sričių. Grojimas mušamaisiais, taip pat ir klavišiniais instrumentais aktyvina rit­mo pojūtį, judėjimo įgūdžius, motoriką. Dainavimas lavina ne tik balsą, bet ir atmintį, aktyvina mąstymą, tvarko artikuliaciją. Be to, dainuojančiam žmogui labai svarbu taisyklinga, graži stovėsena, ritmiškas judėjimas.

Dauno sindromą turintiems žmonėms sunku raiškiai kalbėti, o štai pritaikius dainą su patogiais žodžiais, toks žmogus, jusdamas muzikavimo džiaugsmą, kūrinį atliks aiškiai artikuliuodamas žodžius.

Socialiniu aspektu muzikavimas padeda pažinti save kaip individą. Supratimas, kad orkestre ar ansamblyje esi ypač svarbus, kad be tavęs neskambės kūrinys, yra labai svarbus. Tai labai pakelia savivertę. Muzikavimas taip pat padeda užmegzti ryšius su kitais, plečiasi bendravimo geografija.

Muzikuojant įgyjama labai svarbi socialinė patirtis: skatinamas žmonių bendrumo jausmas, bendradarbiavimo kultūra, tolerancija kitoms socialinėms grupėms.

Raimonda JANUTĖNAITĖ
Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos solinio dainavimo vyr. mokytoja

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt