„Rusų kariuomenei įsibrovus į Ukrainą buvo skelbiama, kad Kyjivas bus užimtas per 3 dienas. Nepavykus įgyvendinti plano, tikėjomės, kad rusų kariuomenė atsitrauks ir karas baigsis. Palikdami namus daiktų pasiėmėme porai savaičių – manėme, kad po tiek laiko tikrai galėsime grįžti namo. Deja, karas tęsiasi iki šiol...“ – pasakoja Viktorija Nevzglyad. Ji kartu su dukrelėmis Jelizaveta ir Sofija bei vyru Vladimiru kovo viduryje išvyko iš netoli Kyjivo esančio Brovarų miesto ir iki šiol gyvena Palangoje.
Nusprendė nerizikuoti dukrelių saugumu
„Ankstų vasario 24-osios rytą, apie 4 valandą, pažadino sprogimų garsai – į už beveik 30 km nuo Kyjivo esantį tarptautinį Boryspilio oro uostą krito bombos, – prisimena Viktorija. – Negalėjome patikėti, kad prasidėjo karas. Porą dienų dar pabuvome namuose, bet paskui išvažiavome į kaimą pas senelius. Ten praleidome dvi savaites. Rusai Kyjivo per 3 dienas vis dėlto neužėmė. Ukrainos kariai gretimame kaime ėmė rengti įtvirtinimus. Situacija darėsi vis pavojingesnė. Nusprendėme nerizikuoti dukrelių Sofijos ir Jelizavetos saugumu ir susiruošėme išvykti iš Ukrainos.“
Viktorija sako, kad jau išvykdami buvo apsisprendę važiuoti į Lietuvą. Pasak moters, viena iš svarbiausių priežasčių – kalba: „Lietuvoje daugelis supranta rusų kalbą, todėl nutarėme, kad bus lengviau adaptuotis ir vaikams, ir mums.“
9-erių Sofija turi negalią – jai nustatyta spinalinė raumenų atrofija. Tai genetinė liga, pažeidžianti nugaros smegenyse esančias nervų ląsteles, kurios kontroliuoja raumenų susitraukimus ir kitas organizmo ląsteles. Viktorija sako, kad nei jos, nei vyro giminėje tokio susirgimo niekas nepamena, tačiau Sofija šios ligos neišvengė. „Dukrelė nevaikšto, nestovi, be specialaus korseto negali sėdėti, labai iškrypęs stuburas, jai reikia visapusiškos pagalbos“, – pasakoja moteris. O kokios pagalbos krentant bomboms galima tikėtis...
Viktorija su dukrele Sofija.
30 valandų kelyje – beveik be poilsio
„Susirinkome būtiniausius daiktus, pasiėmėme abi dukreles, katiną ir išvažiavome, – prisimena Viktorija. – Važiavome savo automobiliu. Kelionė truko apie 30 valandų. Nors kovo viduryje pabėgėlių srautas buvo jau sumažėjęs, Lenkijos pasienyje eilėje laukėme 5 valandas. Dar apie valandą pasieniečiai tikrino Vladimiro dokumentus. Karo pradžioje Ukrainoje buvo išleistas dekretas, kuris 18-60 metų vyrams uždraudė išvykti iš šalies, tačiau mano vyras buvo vienintelis šeimos maitintojas, nes aš rūpinuosi negalią turinčia Sofija, be to, šeimoje yra ir dar vienas mažas vaikas – 3 metukų Jelizaveta, todėl negaliu dirbti. Po ilgokai trukusios patikros leidomės į Lietuvą. Vyras tik kartą apie pusvalandį numigo ir važiavom toliau.“
Pakeliui degalinėje jie įsigijo kortelę mobiliajam telefonui, internete susirado, kur galėtų trumpam apsistoti, pailsėti. O tada – jau į Migracijos tarnybą Vilniuje. Reikėjo užsiregistruoti, pateikti dokumentus, kad gautų leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pasak Viktorijos, dukrelėms juos išdavė maždaug po pusantro mėnesio, o jiedu su vyru laukė iki gegužės pabaigos.
Padėjo susikurti naują gyvenimą
Prasidėjus karui Nacionaliniam savanorių pagalbos koordinavimo centrui „Stiprūs kartu“ daug lietuvių siūlė savo namus, butus, kuriuose galėtų apsistoti nuo karo Ukrainoje bėgantys žmonės. Viktorijos šeimai Migracijos tarnyboje savanoriai rado tinkamą svečių namelį Palangoje. „Namelį skyrę lietuviai iš mūsų neima jokio mokesčio. Iš pradžių tarėmės, kad patys susimokėsime už komunalinius patarnavimus, bet paaiškėjus, kad ukrainiečiams prieglobstį suteikusiems namų, butų savininkams šias išlaidas kompensuos valstybė, neliko ir šio rūpesčio. Iki kitos vasaros bandysime susirasti, kur gyventi, nes suprantame, kad du sezonus šiuos žmones palikti be už namelį iš poilsiautojų gaunamų pajamų būtų nesąžininga. O gal iki to laiko ir karas baigsis“, – vilties nepraranda moteris.
Viktorija pasidžiaugia ir dar viena svarbia pagalba: „Išvykdami iš namų nepasiėmėme Sofijos neįgaliojo vežimėlio – jis tiesiog buvo paliktas pas senelius. Ir šią problemą išspręsti padėjo savanoriai: pamatė, kad mergaitė nevaikšto, kad laikau ją ant rankų, kad jai reikalingas vežimėlis, patys susisiekė su Techninės pagalbos neįgaliesiems centru. Po poros savaičių šio centro Klaipėdos teritorinio padalinio žmonės atvežė neįgaliojo vežimėlį Sofijai. Dar esame gavę dušo kėdutę, kuri labai palengvina jos maudymą, sėdėjimo korekcijai skirtą sėdynę.“
Vladimiras jau po poros dienų kreipėsi į Užimtumo tarnybą, įsidarbino elektriku statybose.
Mažoji Jelizaveta lanko vaikų darželį, Sofija – „Baltijos“ gimnaziją. Viktorija džiaugiasi, kad mokykla puikiai pritaikyta rateliais judantiems vaikams. Mokyklinis autobusiukas ryte mergaitę paima, po pamokų parveža namo. Jai skyrė ir padėjėją. „Sofijai ten labai patinka, – sako mama ir priduria, kad trečiokė dukra lanko ne tik lietuvišką mokyklą, bet po pietų nuotoliniu būdu susijungia su mokytoja iš Ukrainos. – Mums svarbu, kad dukra nepamirštų ukrainiečių kalbos. Tai puiki galimybė pastiprinti svarbiausius dalykus – skaitymą, rašymą, skaičiavimą.“
Sesutės Jelizaveta ir Sofija.
Operaciją teko atidėti
Tiesa, dabar Sofijai ne mokslai galvoje – mergaitę užklupo stiprus bronchitas, 4 dienas dėl jo net reanimacijoje praleido. „Dėl silpnų raumenų jai sunku atsikosėti, todėl dažniausiai kosulys, kitos kvėpavimo ligos baigiasi plaučių uždegimu“, – neslepia Viktorija.
Bronchitas nutraukė ne tik pamokas mokykloje. Dėl jo teko atidėti ir Sofijai suplanuotą stuburo operaciją.
„Sofijos sveikatą reikia visą laiką stebėti. Kadangi jos būklė priskiriama neurologinėms ligoms, atvažiavę į Lietuvą užsirašėme į neurologinių ligonių įskaitą Kaune. Ten dukrelę apžiūrėjo keli gydytojai ir buvo nuspręsta, kad dėl didelės stuburo skoliozės Sofijai reikia operuoti stuburą. Chirurgas-ortopedas patarė kreiptis į Santariškių klinikas, nes tik du gydytojai atlieka tokias operacijas. Užsiregistravome, nuvažiavome. Medikai patvirtino, kad reikia daryti operaciją. Tačiau kad ji būtų atlikta nemokamai, reikėjo, kad Sofijos neįgalumas būtų patvirtintas Lietuvoje. Kreipėmės į pediatrą, šis nukreipė pas reabilitologą, jis – į komisiją. Teko dar kartą grįžti pas reabilitologą, kad jis atliktų Sofijos savarankiškumo testą. Rugpjūčio viduryje pradėję rūpintis šiais reikalais po mėnesio turėjome reikiamus dokumentus, – pasakoja Viktorija. – Jau buvo paskirta ir operacijos data – lapkričio 16-oji. Bet sunkus bronchitas viską pakeitė – užuot važiavę į Vilnių, atsidūrėme Klaipėdos ligoninės reanimacijoje.“
Padės Ukrainai, padės visai Europai
Palangoje apsistoję apie 900 nuo karo Ukrainoje pabėgusių žmonių. Viktorija sako, kad jie yra susikūrę grupę feisbuke, Telegram kanale, bendrauja, dalijasi žiniomis iš gimtųjų vietų. Jos asmeninėje feisbuko paskyroje taip pat nemažai pasidalijimų apie Ukrainoje likusių artimųjų ieškančius, pagalbos prašančius žmones. Moteris džiaugiasi, kad jų artimieji nenukentėjo: „Jie gyvena kairėje Dnipro upės pusėje, o atakuojamas Kyjivo centras. Tiesa, sprogimų bangos drebina langų stiklus, netoliese subombardavus gamyklą, vyro tėvų namuose net šviestuvas nukrito. Po Krymo tilto susprogdinimo visi labai neramiai laukia pirmadienių, nes būtent nuo jų prasideda naujos raketų atakos.“
Vis dažniau pasigirsta kalbų apie dėl nesibaigiančio karo apimantį nuovargį, mažėjančią pagalbą. Viktorija sutinka: „Pavargo ir patys ukrainiečiai, ir europiečiai. Ir tai natūralu, nes karas tęsiasi jau 9 mėnesius. Sprogdinimai ir bombardavimai nesiliauja, reikia ir ginklų, ir buities daiktų. Dabar rusai grasina susprogdinti visą energetikos infrastruktūrą, kad žmonės žiemą neturėtų elektros, šilumos, vandens. Generatorių trūksta net ligoninėse, todėl atliekamos tik pačios būtiniausios operacijos.“ Tačiau moteris neabejoja, kad pasaulis vis dėlto supranta, jog jeigu padės Ukrainai – išgelbės visą Europą.
Viktorija pasakoja, kad kartą teko išklausyti nepatenkinto žmogaus priekaištus: esą Ukrainos prezidentas kaltas, kad neteisingai elgėsi karo pradžioje. Pasak jo, reikėjo iš karto pasiduoti, kapituliuoti, tada nebūtų tiek pralieta kraujo, tiek žuvusių žmonių. Viktorija pokalbio nepalaikė ir nebandė įtikinti, kad viskas yra ne taip. Jos manymu, tokių žmonių neperauklėsi, jie vis tiek laikysis savo. Visa laimė, kad taip mąstančių nėra daug. „Ukraina tikrai nugalės. Greitai ir vėl visi būsime saugūs“, – ryžtingai pokalbį baigia ji.
Aldona DELTUVAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
