* * *
Kai prieš kurį laiką išgirdau apie planuojamą negalios reformą, labai apsidžiaugiau. Galvojau – štai, pagaliau atsiras rimtų pokyčių, kurie padės keisti žmonių su negalia padėtį. Deja, neilgai tęsėsi šis mano optimizmas. Nors būsimoje reformoje yra numatyta daug gerų dalykų, tačiau kyla ir nemažai klausimų bei dvejonių.
Kokią įtaką dalyvumo lygiui turės išsilavinimas? Kiek patikimas bus savęs vertinimas ir kaip planuojama apsidrausti nuo piktnaudžiavimo pasirodyti labiau „neįgaliu“ siekiant gauti daugiau paslaugų ar išmokų? O kaip bus traktuojamas proto ar psichikos negalią turinčių asmenų savęs vertinimas? Kaip bus tada, jei žmogus turi judėjimo negalią ir jo dalyvumas priklauso nuo aplinkos prieinamumo? Juk žmonės gyvena labai skirtingose aplinkose. Yra pabrėžiama, kad žmonėms, turintiems neterminuotą neįgalumą, nereikės nusistatinėti dalyvumo lygio, jis bus automatiškai prilyginamas, tačiau kaip tai vyks, pagal kokius kriterijus? Ir jei aš turiu neterminuotą neįgalumą, bet dabar man nereikia jokių paslaugų (asistento ar socialinio darbuotojo), o po kurio laiko man tų paslaugų prireiks, ar man vis tik reikės nusistatyti dalyvumą?
Tai tik nedidelė dalis klausimų, kurie kyla ne tik man, bet ir kitiems, mėginantiems gilintis į būsimas naujoves. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiamuose pavyzdžiuose viskas atrodo labai gražu ir teisinga, girdime tik abstrakčius ir „patogius“ pavyzdžius. O nežinomybė kelia nerimą ir baimę dėl ateities. Tai akivaizdžiai jaučiama pasiklausius, ką kalba žmonės su negalia.
Šia reforma siekiama plėsti paslaugų spektrą ir prieinamumą, skatinti neįgaliųjų įsidarbinimą bei įdiegti vieno langelio principą. Ant popieriaus tai atrodo labai gražiai, bet realybė visai kitokia. Nors daug kalbama apie didelį neįgaliųjų nedarbą, tačiau niekur nemačiau tyrimo, kuris aiškintųsi to priežastis – kokie neįgalieji ir kodėl nedirba? Koks jų amžius, negalia, išsilavinimas, kur ir kaip jie gyvena? O nežinant priežasčių, kažin ar abstrakčios priemonės padės.
Su paslaugomis dar įdomesnė situacija. Dabar aktyviai „reklamuojama“ asmeninio asistento pagalba, tačiau senyvo amžiaus, beveik gulinčiam žmogui gauti socialinio darbuotojo ar slaugytojo paslaugą yra misija neįmanoma. O tam, kad žiemos metu pas mane porą kartų per savaitę ateitų žmogus išnešti šiukšlių, turėčiau laukti porą mėnesių (kol suvaikščios visi dokumentai ir komisijos). Tai yra žmogiškųjų išteklių stoka ir jokia reforma to neištaisys. Vėlgi žmogui su judėjimo negalia joks asistentas nepagelbės, jei aplinka bus neprieinama. Ir nors reforma yra apie negalios nustatymo pokyčius, tačiau aplinkos ir paslaugų (ne vien socialinių) prieinamumas yra neatsiejami dalykai. Vieno langelio principas būtų labai sveikintinas dalykas, tačiau irgi kelia abejonių. Pagal naują sistemą vienam žmogui reikės skirti daug daugiau laiko, vadinasi, jei nepadaugės darbuotojų, bus eilės. O dar kyla klausimų dėl tų darbuotojų kompetencijų – juk reikės vertinti ne tik medicininius, bet ir socialinius bei aplinkos prieinamumo kriterijus. Apie psichologinį žmogaus vertinimą net neužsimenama, nors, mano nuomone, tai itin svarbus aspektas.
Net neabejoju, kad žmonės, kurie dirbo ties šita reforma, labai stengėsi ir rėmėsi įvairia kitų šalių patirtimi, gal net darė kažkokius tyrimus. Reforma teoriškai atrodo labai gražiai, tačiau jai labai trūksta „žemiškumo“. Iš viso to kyla klausimas – kurgi reformos kūrimo metu buvo nevyriausybinės organizacijos (NVO)? Apie tai, kad planuojama reforma, gandai sklandė jau keletą metų, tačiau niekada neteko matyti iš NVO jokios informacijos apie tai, kvietimo diskutuoti ar kažką siūlyti. Teko keletą kartų klausytis, kaip viceministrė pristatinėja reformą. Susidarė įspūdis, kad NVO atstovai ir mums atstovaujantys Seimo nariai apie šią reformą girdi pirmą kartą. Gal kažkas ir vyksta už uždarų durų, tačiau ar tai nėra viešas visų mūsų reikalas? Juk kalbama apie mūsų gyvenimo kokybę. Ką gi, belieka laukti ir tikėtis geriausio.
Virginija DAMBRAUSKAITĖ
