* * *
Socialinė įtrauktis – tai neįgaliojo teisė būti visapusiškai pripažintam. Tačiau dalis neįgalių asmenų vis dar yra atskirtyje ar socialinėje izoliacijoje. Per mažai jų dalyvauja visuomenės gyvenime ne tik dėl negalios, bet ir dėl žmonių nuostatų: netikima neįgalaus asmens prigimtine teise visapusiškai įsitraukti į bendruomenę, nepripažįstama jo skirtumų. Vis dar skirstoma: mes normalūs ir sveiki, jūs – kita visuomenės grupė, turintys sveikatos problemų. Negalios paliesti asmenys susiduria su skurdu, nedarbu, nepritaikyta aplinka. Aplinkos pritaikymas nėra kažkoks ypatingas reikalavimas, bet būtinybė ir teisė, kad negalios paliestas žmogus taip pat galėtų patekti į kirpyklas, kavines, kultūrinius renginius ir kt. Galimybės naudotis įvairiais ištekliais nebuvimas ir kitos problemos – esminis veiksnys, izoliuojantis negalią turinčius žmones nuo visos bendruomenės ir socialinės veiklos.
Neįgalių asmenų socialinė įtrauktis į visuomenę ar bendruomenę yra ir gali būti sėkmingai plėtojama per neįgaliųjų organizacijų (NVO) veiklas. NVO atlieka tarpininko tarp negalios paliestų asmenų ir visuomenės vaidmenį. Įvairūs tyrimai atskleidė, kad daugelis neįgaliųjų organizacijų geriau atstovauja ir gina visuomenės interesus, negu tam tikros valstybės institucijos. NVO veiklos siekis – ne tik mažinti visuomenės susipriešinimą, nesusikalbėjimą, bet tiesiog matyti paprastą žmogų. Kiekviena NVO yra stipri tiek, kiek sugeba padėti negalios paliestajam.
NVO teikia pagalbą, kurią numato projektinės veiklos, vykdo ir daug į projektus neįtrauktų veiklų. Neįgaliųjų palydėjimas į įvairias institucijas, lankymas namuose, suteikiama teisinė pagalba yra tam tikras neįgaliųjų įgalinimas, šių paslaugų gavėjai jaučia, kad jais rūpinamasi. Ne mažiau svarbios ir užimtumo veiklos, meninių gebėjimų lavinimas, dalyvavimas savipagalbos grupėse, mokymasis savarankiškai spręsti kasdienes problemas: ieškoti pagalbos, prisitaikyti prie naujų situacijų, užmegzti ir palaikyti ryšius su artima aplinka ir kt. Šios veiklos suteikia galimybę ištrūkti iš namų aplinkos, išsibandyti, įsivertinti savo gebėjimus, pasijusti reikalingiems.
Vis dėlto NVO neturėtų pamiršti ir tų neįgaliųjų, kurių nėra jų veiklų sąrašuose. Dialogas su jais taip pat būtinas ir privalomas.
Su kokiais sunkumais ar iššūkiais tenka susidurti NVO, atstovaujant neįgaliųjų interesams? Vienas jų – neįgaliųjų problemų nesupratimas, negatyvios nuostatos jų atžvilgiu. Deja, bet negalios paliestų žmonių interesai vis dar laikomi nepakankamai reikšmingais ir svarbiais.
Socialinę politiką formuojantys ir ją vykdantys valdžios atstovai vis dar neturi pakankamai žinių apie neįgaliuosius ir jų problemas bendruomenėje ar galbūt nesigilina, kaip padėti NVO ir stiprinti jas finansiškai. Kasmet mažėjantis NVO veiklų finansavimas atspindi socialinę politiką formuojančių ir ją vykdančių valdžios atstovų nuostatas į tai, kiek svarbu spręsti neįgaliųjų problemas ir teikti jiems pagalbą.
Einama prie NVO akreditacijos, joms keliami tokie patys reikalavimai, kaip akredituotoms valstybinėms, biudžetinėms įstaigoms (pvz., socialinių paslaugų centrams). Taip parodomas nepasitikėjimas NVO. Kuriamos sistemos nugalins neįgaliųjų organizacijas, jų ateityje labai mažės.
Tikriausiai niekam nekelia abejonių, kad finansinė pagalba leidžia kryptingiau plėtoti NVO veiklas. Norinti tai užtikrinti būtinas neįgaliųjų organizacijų ir vietos valdžios bendradarbiavimas. Kompetentingai bendradarbiauti su vietos valdžia, bendruomenėmis, turėti savo organizacijos idėjas, projektų strategijas ir jas kompetentingai vykdyti, aktyviai dalyvauti vietos savivaldos politikos formavime padeda NVO vadovų išsilavinimas ir patirtis.
NVO – viena iš socialinės atskirties įveikos priemonių. Tai ne tik neįgaliųjų gyvenimo sąlygų gerinimas, bet ir didesnės socialinės įtraukties siekis. Negalios paliestų asmenų socialinė įtrauktis prasideda tada, kai tenkinami jų poreikiai, atstovaujama jų interesams, o svarbiausia – keičiamas požiūris ir nuostatos į juos. Pirmiausia reikia puoselėti žmogiškumo santykį, būti labai jautriam, empatiškam, nes tai visų pagalbos formų pagrindas.
Irmina BENEŠEVIČIŪTĖ
