Neįgaliųjų nedarbo paslaptis

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Darbas. Kiek daug reikšmių ir prasmių telpa šiame žodyje: savirealizacija, užimtumas, bendravimas, pažintys ir pinigai. Nors pinigus, tiesą sakant, aš dėčiau į pirmą vietą, nes būtent jie suteikia laisvę ir savarankiškumą. Tik kažkodėl darbas tarp neįgaliųjų yra labiau diskusijų ir nesibaigiančių pokalbių dalis, o ne realiai veikiantis dalykas. Atrodo, kad jie visiškai nesupranta, kaip veikia darbo rinka arba įsivaizduoja save esant kažkuo išskirtiniais, nepaklūstančiais bendriems dėsniams.

Taigi pradžiai šiek tiek teorijos. Darbo rinka – darbo jėgos pirkimo ir pardavimo ekonominių santykių sistema, kurios subjektai – darbdaviai, darbuotojai ir bedarbiai (Visuotinė lietuvių kalbos enciklopedija). Darbdavys yra verslininkas, kuris investuoja savo pinigus, laiką ir idėjas tam, kad gautų pelną ir daro tai kuo efektyviau. Tam, kad prekės būtų pagamintos ar paslaugos suteiktos, reikalingi darbuotojai. Jei darbuotojas nekvalifikuotas, dirbs fizinį darbą, jei kvalifikuotas – dirbs protinį darbą, kuris paprastai yra geriau apmokamas. Darbdavys perka darbo jėgą tam, kad būtų atliktas darbas, o darbuotojas turi sukurti tokią pridėtinę vertę, kad atskaičiavus sąnaudas (darbo vieta ir atlyginimas) liktų tam tikra dalis pelno. Viskas labai paprasta ir taip yra visur.

Tad kodėl neįgalieji niekaip netelpa į tokią paprastą schemą? Pagrindinės viešai girdimos priežastys yra mažiausiai dvi: aplinkos neprieinamumas ir tai, kad nedarbinama dėl negalios. Visada abejojau šitais teiginiais. Turiu ilgametę darbo patirtį ir mane visada darbino dėl mano kompetencijų, o aplinkos prieinamumo problemos buvo greitai išsprendžiamos. Pažįstu ne vieną negalią (tiek matomą, tiek nematomą) turintį žmogų, kurie labai sėkmingai dirba. Taip, darbdavių yra labai įvairių ir vyresnės kartos žmonės gal dar vis turi su negalia susijusių stereotipų, tačiau tokių sparčiai mažėja. O aplinkos prieinamumas aktualus tik žmonėms su judėjimo negalia, o tokių statistiškai nėra daug.

Tad eliminavus populiariausias priežastis peršasi mintis, kad gal neįgalieji neturi ko pasiūlyti darbdaviams? Juk tai, kad jie turi negalią ar už juos mokamos subsidijos, nepadaro jų geresniais darbuotojais ir nesuteikia daugiau įgūdžių. Darbdavys – ne labdaros organizacija ir neprivalo darbinti iš gailesčio. Atviroje darbo rinkoje visi turi lygias galimybes, nes darbdavys perka kompetenciją, kvalifikaciją, įgūdžius ir gabumus. O tai tokios savybės, kurias lavinti ir ugdyti gali kiekvienas.

Taigi negaliųjų nedarbo priežastis beveik atskleista, tai – išsilavinimo, kompetencijų ir įgūdžių trūkumas. Tačiau iš kur visos šios bėdos atsirado? Pasiteisinimas, kad mokymo įstaigos nepritaikytos, visiškai neįtikinamas. Taip, mokyklos vis dar sunkiai prieinamos, tačiau dauguma universitetų, kolegijų, profesinių mokyklų pritaikytos ir labai lanksčiai žiūri į besimokančiųjų poreikius. O kur dar profesinė reabilitacija, daugybė Užimtumo tarnybos mokymų, kursų ir valstybės mokamos stipendijos. Be to, niekas neatšaukė saviugdos. Tai kodėl gi neįgalieji nesimoko?

Dirbama su neįgaliųjų įdarbinimu pastebėjau, kad dažnas jų net nežino, ko nori, kokie jo gebėjimai, stipriosios ir silpnosios pusės, kad jie turi daug baimių, nepasitikėjimo savimi ir kitais. O būna ir tokių, kurie per daug gerai vertina savo gebėjimus ir yra susireikšminę.

Mano manymu, didžioji dauguma nedarbo priežasčių prasideda galvoje. Mūsų visuomenėje, o dar labiau neįgaliųjų bendruomenėje, psichinė sveikata nepakankamai vertinama. Dauguma galvoja, kad psichinė sveikata susijusi su ligomis (depresija, šizofrenija), tačiau baimės, kompleksai ir net motyvacija irgi yra mūsų psichikos dalis. Labai svarbi ir didelę įtaką daranti dalis. Manau, niekas nepaneigs, kad gimti su negalia ar kažkuriuo metu ją įgyti – ne vien fizinė, bet ir psichologinė trauma, kuri palieka stiprų įspaudą ne tik pačiuose žmonėse, bet ir jų aplinkiniuose. Kiek daug tokių istorijų, kai nuo gimimo negalią turintis žmogus norėjo kažką pamėginti, mokytis, dirbti, o artimieji su perdėta globa ir rūpesčiu įtikino, kad geriau ir saugiau jam bus namie. Kiek istorijų, kai suaugęs žmogus, sėkmingai susikūręs gyvenimą, įgyja negalią ir viskas griūna, nes jis nežino nei ką darys, nei kaip darys. Laiku nesuteikta psichologinė pagalba leidžia atsirasti pulkui neryžtingų, kompleksuotų bedarbių, kurių vienintelis situacijos pateisinimas yra jų negalia.

O dabar įsivaizduokite tokią istoriją. Atsitinka nelaimė, žmogus tampa neįgalus, šalia jo atsiranda gydytojai, kurie dirba ne tik su jo fizine, bet ir psichine sveikata. Dirbama ne tik su žmogumi, bet ir su jo artimaisiais. Žmonėms suteikiama informacija, išsklaidomas nerimas dėl ateities, parodomos galimybės. Buvusio darbo jis negalės dirbti, tad eina mokytis, paskui į praktiką, jam puikiai sekasi, jis susiranda darbą ir užsidirba pakankamai, kad būtų savarankiškas ir nuo nieko nepriklausomas. Štai kaip laiku suteikta paslauga gali pakeisti žmogaus gyvenimą ir iš pašalpų prašytojo padaryti laimingu ir visaverčiu žmogumi.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje