Kaip nepalūžti?

Angelė Rudžianskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Gyvenimas ir išgyvenimas pirmo karantino sąlygomis mūsų gyvenimui suteikė naujų spalvų. Juolab kad po ilgos, bet gana šiltos žiemos, su gyvybe alsuojančiu pavasariu sutapusi jo pradžia (kovo 16 d.) buvo pilna vilties. Tie trys karantino mėnesiai bundančioje gamtoje nepasirodė labai sunkūs.

Tiesa, buvome griežtais apribojimais atskirti nuo toliau gyvenančių tėvų, vaikų bei artimųjų. Pirmą kartą gyvenime vieniši sėdėjome už gražiausios pavasario šventės – Velykų stalo. Didžioji dauguma tikrai išgyvenome vienatvės jausmą. Tad jau pirmo karantino žirklės negailestingai pradėjo karpyti mūsų giminystės ryšius. Pasijutome niekam nereikalingi. Neįtikinamai skambėjo aiškinimai, kad visa tai daroma vardan mūsų saugumo. Dar karantino pradžioje dauguma negalią turinčių žmonių tvirtino, kad dėl nepritaikyto būsto kasdien patiria fizinę izoliaciją, tad gyvenimo kokybė nepakito.

Bet taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio: karantinas atitolino mus nuo šeimos, draugų, kaimynų. Kažkas yra taikliai pasakęs, kad draugai kaip gėlės, reikalauja būti palaistyti mūsų dėmesio vandeniu. Be dėmesingumo vienas kitam, bendrai išgyventų situacijų, emocinis ryšys paranda abipusį džiaugsmą. Ar nepastebėjote, kad net susitikę po karantino jau neturime apie ką kalbėtis, o vien pasakojimai apie save ir savo dieną nėra kokybiška bendravimo forma?

Tiesa, viskas greitai užsimiršo Vyriausybei paskelbus izoliacijos pabaigą. Likimas mums padovanojo kaitrią vasarą ir ilgą šiltą rudenį. Galėjome atnaujinti savo socialinius ryšius, sustiprinti fizinį bei emocinį imunitetą. Veido kaukė, pirštinės ir po vizito dezinfekuotos durų rankenos atrodė patikima apsauga. Net neįtarėme, kad karantinas vėl pasikartos, o jį išgyvenus ateis kitas, o gal ir dar kitas. Atsirado prognozuojančių, kad ši kova tęsis net iki 2028 metų. Antroji, vis dar besitęsianti izoliacija atėmė iš mūsų abi gražiausias šeimos šventes – Kalėdas bei Velykas, ir jau darosi sunkiai pakeliama našta. Dažnas išgyvename ne tik fizinę, emocinę, bet ir socialinių santykių krizę. Jau nuostabą kelia anksčiau sukurti filmai, kuriuose žmonės apsikabina vieni su kitais, sveikinasi paspausdami vienas kitam ranką, sėdi prie stalo vienas šalia kito. Suprantame, kad artimiausią dešimtmetį greičiausiai jau gyvensime visai pagal kitus bendravimo standartus.

Žinoma, jei kasdien seksime per televiziją bei radiją bauginančią informaciją ir derinsimės prie siūlomų standartų, užmiršę, kad patys esame atsakingi už savo gyvenimo kokybę, pozityvaus scenarijaus nebus. Tad negaiškime laiko. Laikas ir erdvė, kurioje atsidūrėme antrojo karantino laikotarpiu, gali suteikti ir daug malonių akimirkų. Pabandykime suteikti kiekvienai akimirkai spalvą, kvapą ir skonį. Dažnai girdime frazę: „Gyvenk čia ir dabar“. Tai nereiškia, kad reikia viską mesti ir gyventi vien tik savo malonumui. Akimirką galime užpildyti malda, daina, knygos skaitymu, sportu, maloniu pokalbiu telefonu, mezgimu, karpinių bei paveikslų kūrimu. Tiesa, mūsų maištaujanti pasąmonė ir protas pasižymi tingumu, tad dažnai tenka juos pergudrauti pasitelkiant širdies balsą. Širdyje gyvena meilė. Meilė sau ir aplinkiniams. Kadangi dabar esame vieniši, turime progą, galbūt pirmą ir vienintelę gyvenime, pamilti save. Pamilti savo liūdesį, savo netobulą kūną, įvertinti gyvenimo pamokas ir pasididžiuoti savimi, kad nepalūžome. Didžią dalį savo gyvenimo tarnavome kitiems, o dabar galime tarnauti sau.

Bendraudama su neįgaliaisiais visuomet džiaugiuosi išgirdusi apie naujas jų veiklas, naujus iššūkius ar užmirštų gebėjimų atgaivinimą. Nepuoselėkime jokių iliuzijų apie pagalbą iš šalies. Per televiziją kasdien girdime frazes, kad niekas nėra paliktas vienas, kad kiekviena bėda turi savo ausį. Deja, esame reikalingi tik savo draugams bei artimiesiems, o praradę ryšį su jais, liekame vieni. Esame patys atsakingi už savo gyvenimo kokybę, tad vedami blaivaus proto ir mylinčios širdies privalome surasti jėgų kantriai keliauti per šias sunkias, sudėtingas, bet prasmingas mūsų gyvenimo akimirkas. Palinkėkime vieni kitiems sėkmės...

Angelė RUDŽIANSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje