Neįgalieji politikoje – tik naudingas „rekvizitas“?

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Šį kartą noriu pakalbėti apie politiką. Ilgai buvau visiškai apolitiška, man buvo neįdomu nei kas tai yra, nei su kuo valgoma. Bet kažkuriuo momentu supratau, kad politikai daro nemažą įtaką mano gyvenimui. Tada po truputį pradėjau stebėti, kas ir kaip vyksta. Ir pasibaisėjau... Mano supratimu, o ir pagal demokratijos principus, politikas – tas žmogus, kurį išrenka žmonės, kad jis atstovautų jų interesams. Bet aš matau tik kaip politikai aiškinasi tarpusavio santykius, matuojasi savo įtakomis, „švaria“ praeitimi ir šviesios ateities vizijomis – daro labai daug ką, bet ne tai, ko reikia žmonėms. Man visiškai nesuprantama, kaip į politiką eina žmonės, kurie neturi jokio supratimo, kaip ji veikia, kokie procesai vyksta, kodėl specifines problemas ar socialinių grupių reikalus sprendžia žmonės, neturintys nieko bendro su tuo. Manau, aš ne vienintelė, kuri to nesupranta...

Bet situacija keičiasi. Vis dažniau pasigirsta, jog neįgalieji pradeda eiti į politiką, kad jų problemos nebūtų sprendžiamos be jų žinios. Atrodytų – štai, pagaliau tas vilties spindulėlis. Pagaliau politikoje turėsime „savų“, problemos bus sprendžiamos šiek tiek sparčiau nei sraigės greitumu.

Premjeras turi neįgalų patarėją, Seime ir savivaldybių tarybose sukiojasi keletas neįgaliųjų, partijų sąrašuose irgi galima rasti pažįstamų vardų. Negalią turintieji politikoje šmėžuoja jau keletą metų, bet... Ar aš viena nematau jokių reikšmingų pokyčių? Suprantu, kad rimti pasikeitimai nevyksta per vieną naktį, neįvyks jie ir per mėnesį ar pusmetį, bet juk nors kažkas turėtų keistis. Žinoma, daug kas galėtų su manimi nesutikti – juk padidino pensijas ir šalpas, kas mėnesį gauname daugiau sauskelnių, o ir automobilio įsigijimo kompensacijai skirs dvigubai daugiau pinigų, galime turėti asmeninį asistentą ir nemokamai važiuoti į Kuršių neriją. Tačiau juk tai neišsprendžia esminių problemų.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba yra viena labiausiai korumpuotų šalyje, tad realiai net nežinome, kiek Lietuvoje yra tikrų neįgaliųjų. O pati neįgalumo ir darbingumo nustatymo sistema nei veiksminga, nei teisinga. Turime įvairiausių priemonių, skatinančių neįgaliųjų užimtumą darbo rinkoje, bet nei darbdaviai juos darbina, nei patys neįgalieji eina dirbti. Kodėl? Matyt, niekam tai neįdomu. Nors labai garsiai kalbama, kad didžioji dauguma neįgaliųjų gyvena žemiau skurdo ribos, bet neįgaliųjų darbas nėra prioritetas. Savo paskirties neatlieka ir profesinė reabilitacija – biudžeto pinigų išleidžia daug, o naudos – mažai. O kalbant apie aplinkos prieinamumą... Nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo atnaujintas Statybos techninis reglamentas STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“, tačiau jis didžiąja dalimi remiasi ISO 21542:2011 standartais, kurie yra mokami. Tad dabar, kad galėtum perskaityti įstatymą, reikia mokėti pinigus. Ar tai normalu?

Tai ką gi veikia neįgalieji politikoje? Juk visi ten einantys kalbėjo, kad štai dabar viskas pasikeis. Atrodytų – neįgalieji tikrai turėtų žinoti prob­lemas ir kažkaip daryti įtaką jų sprendimui. Kiek stebiu viešojoje erdvėje politikuojančius neįgaliuosius, matau tik kad jie labai gerai moka įvardyti problemas, reklamuoti save ir savo partiją, pasisakyti esant kokioms nors aktualijoms, kažką kritikuoti ir peikti. Tačiau niekada nemačiau, kad būtų kalbama apie sprendimus. Ne apie kokio nors vieno žmogelio asmeninę bėdą ir jos sprendimą, bet apie tikrai didelius, reikšmingus sprendimus, kurie atneštų realių pokyčių. Pakeistas Švietimo įstatymas yra žingsnis į priekį, tačiau jis neišsprendžia visų sisteminių problemų. O gal vis tik neįgalieji eina į politiką ne atstovauti ir spręsti problemų?..

Pasidalysiu savo sugalvota sąmokslo teorija. Politinėms partijoms labai patogu savo gretose turėti neįgaliųjų. Tokios partijos atrodo geros, tolerantiškos, atsižvelgiančios į visų socia­linių grupių interesus, „teisingos“. O iš tikro tai tik politinis marketingas, skirtas „nupirkti“ daugiau rinkėjų balsų. Partijų atstovams patekus į valdančiųjų gretas, negalią turintys bendrapartiečiai tampa tik gražiu paveiksliuku. Manau, neįgalieji politikoje nieko nepadaro ne todėl, kad nenori, bet todėl, kad negali, nes jie neturi įtakos, palaikymo, bendraminčių, jie tiesiog naudingas „rekvizitas“.

Labai norėčiau tikėti, kad tai tik mano išgalvota sąmokslo teorija ir vieną gražią dieną (tikiuosi, ne dar po kelerių metų) aš sužinosiu, kad realūs pokyčiai jau vyksta čia ir dabar, o ne tik politikų kalbose ir mano svajonėse.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt