Tėvas, vyras – kas mes be jų?

Angelė Rudžianskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

Tėvo mirusio rankomis laužau duoną, mirusios motinos raukšlės teka mano veidu į amžinybės upę. / J. Marcinkevičius /

Tėvas – maitintojas, Mama – rūpestėlis – prasmingiau neįvardinsime. Tie, kurie augo šeimoje, jausdami motinos ir tėvo šiltų delnų prisilietimą, – likimo apdovanoti. Tėvo prisilietimas kitoks – jis santūrus, tylus, rankos dažnai sąmoningai guli ant kelių: charakterio minkštumas, sentimentai vyrui-tėvui lyg ir nedera. Tik nebylus žvilgsnis klajoja kažkur virš vaiko galvos, rodydamas būsimo kelio perspektyvą...

Liūdna mūsų istorinė atmintis. Prisiminkime birželio 14-osios tragediją. Ką darė atėjūnai, grūsdami į gyvulinius vagonus darbščiausias mūsų šeimas? Pirmiausia nuo jų atplėšdavo tėvus, vyrus, kurių didžioji dalis keliavo į dar carinės Rusijos laikais žiauriomis sąlygomis išgarsėjusį Vladimiro kalėjimą. Kituose vagonuose likusios šeimos savo vyrų, tėvų daugiau taip ir nepamatė.

Norisi prisiminti ir tuos tėvus, kurie palikę šeimas išėjo į miškus ginti mūsų laisvės, ir tuos jaunus vyrus, kuriems likimas nelėmė būti tėvais ir vyrais... Tad kad ir kaip sunku šiandien bebūtų, vis tiek yra geriau nei tais istoriniais laikotarpiais, kai šeimos be tėvo, vyro buvo kasdienybė. Taip, žinoma, ir šiandienos situacija nėra ideali, bet likusią be tėvo šeimą dabar remia valstybė, globoja bendruomenės.

Savo aplinkoje matau daug puikių jaunų tėvų, kurie nebijo laužyti įsigalėjusių stereotipų, šiltai bendrauja su vaikais: palydi juos į darželius ir mokyklas, savaitgaliais keliauja, sportuoja, lanko parodas. Na, o tėvų išradingumas per karantiną, manau, kada nors bus aprašytas atskirame vadovėlyje. Kvapą gniaužiančios situacijos: įvairūs kliūčių ruožai ir jų įveikimas namuose, maisto gaminimas, nardymai baseinu tapusioje vonioje, bendras darbas sode, vaikų supažindinimas su įdomiausias instrumentais, užsigulėjusiais tėvų sandėliukų lentynose... Sunku net ir išvardinti visas nestandartines situacijas.

Didelės pagarbos verti negalią turintys vyrai, tėvai. Anksčiau su jais galėjome susipažinti tik vasaros stovyklose, o per karantiną tiek sveiki, tiek negalią turintys tėvai mus visus „informavo“ apie turiningą ir prasmingą pabuvimą kartu su savo vaikais. Nors neįgaliems tėvams, tiesa, tai nebuvo didelė naujovė ar išbandymas – dauguma jų jau daug metų dėl nepritaikytos aplinkos dirba namuose. Žinau keletą tėvų, kurie savo žmonas „išleido“ į darbą, o patys liko auginti savo mažamečių. Mane visuomet stebina Monciškėse daug laiko su savo vaikais praleidžiantys neįgalūs tėvai – jų tarpusavio ryšys turi kažkokią žodžiais nenusakomą harmoniją. Belieka kvapą sulaikius stebėti, kiek be ilgų prašymų ar paliepimų suaugusiam vyrui gali padėti mažametis. Susižavėjimą kelia ir LRT televizijos „Tūkstantmečio vaikų“ viktorinos bei „Įdomiųjų pamokėlių“ vedėjai Vidas ir Robertas. Jie taip rūpestingai globojo visus dalyvaujančius – lyg puikūs didelės šeimos tėvai.

Gaila, kad mūsų mokyklose dirba labai mažai vyrų. Kaip grąžinti juos į mokyklas? Man patinka Islandijos bandymai: jų vyriausybė mokytojams vyrams, nekreipdama dėmesio į Lygių galimybių tarnybos rekomendacijas, moka 10 kartų didesnį atlyginimą nei mokytojoms moterims! Šiame įstatyme, manau, glūdi didžiulė prasmė, nes tiek šeimoje, tiek darželiuose bei mokyklose mūsų vaikai turi bręsti dviejų energijų apsuptyje...

Angelė RUDŽIANSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt