Diagnozė – rizikos grupė

Angelė Rudžianskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Karantinas... Informacijos priemonės dirba puikiai – jau ir anksčiau žiniose vyravusi negatyvumo gaidelė šiandien per visus kanalus pilna gerkle plėšia solo partiją. Tarp keturių sienų užsidarę sąmoningi piliečiai visaip stengiasi išgyventi. Jiems į pagalbą, siūlydami dešimtis receptų, skuba aktoriai, dainininkai, menininkai, pedagogai. Stebiu šį spektaklį šypsodamasi – jie net nesupranta, kokie yra laimingi. Pasibaigus karantinui atvers duris į laiptinę ar kiemą ir savo kojomis vėl bėgios į darbą, mokyklas, parduotuves, kavines, koncertų sales. Kaip sakoma, „kur kojos neša“. Šiandienos patirtį atsimins kaip slogų sapną. Viliuosi, kad kartais įsijaus ir į mūsų, neįgaliųjų, ypač sunkią judėjimo negalią turinčių, kasdienybę. Dauguma mūsų tokiame karantine gyvename jau ne vieną dešimtmetį, visas problemas spręsdami patys, dirbdami ir nedejuodami. Ne visi galime ir pro langą žvilgtelti – dažnai palangės yra aukštesnės nei pasiekia neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio žmogaus žvilgsnis. Džiugu, jei už lango auga medžiai, tuomet galime pasigrožėti bent jų viršūnėmis.

Savo šiandienos būseną aš vadinu dvigubu karantinu, nes be izoliacijos namuose tenka atsisakyti dar ir pačių maloniausių kasdienybės akimirkų – gyvo bendravimo. Jau praėjo mėnuo nuo karantino paskelbimo pradžios. Dar pirmąją karantino dieną „užprogramavau“ savo kantrybę dviem mėnesiams ir tarp plėšomo kalendoriaus lapelių ties gegužės 16 diena įkišau skirtuką. Kasdien nuplėšiu praėjusios dienos lapelį. Taip šalia kalendoriaus jau išaugo visas kalnas popieriaus skiautelių, liudijančių mano pastangas gyventi, dirbti ir rūpintis savimi. Džiaugiuosi skaitydama ant kiekvieno lapelio atspausdintą sentenciją, kuri mane vienaip ar kitaip motyvuoja.

Tačiau laikui bėgant jaučiuosi vis labiau netikusi, užimanti visuomenėje kažkokią nederamą vietą, o kartais net ir kelianti grėsmę. Daug kartų per žiniasklaidą ir net iš artimų žmonių lūpų esu išgirdusi: „Tu esi rizikos grupėje.“ Jei anksčiau didžiuodavausi savo nugyventais metais, tai dabar, išgirdusi rizikos grupei priskiriamų žmonių amžių, krūpčioju, kažko bijau, jaučiu savotišką kaltę. Manau, kad taip jaučiuosi ne tik aš, bet ir daugelis senjorų. Skaudu, kad net sunkiausiais momentais valdžios bei žiniasklaidos atstovai labai lengvai žmones skirsto, klijuoja nepagrįstas etiketes. Mano manymu, rizikos grupei reikėjo priskirti jaunus žmones, kurie dažniausiai ir perneša virusą, o ne tuos, kurie lengvai ir pavojingai gali juo apsikrėsti.

Reikia būti labai atsargiems kuriant naujų projektų ar žmonių grupių pavadinimus. Vis dar atmenu pernai vykusį puikų projektą, kurio metu neįgalūs žmones dalyvavo karinėse pratybose Rukloje, bet išgirdusi jų pavadinimą „Ypatingas būrys“, netekau žado: 1941 metais žydų šaudymo operacijose dalyvavo taip pat „Ypatingas būrys“...

Noriu sugrįžti prie gyvenimo sąlygų, kurių turi laikytis rizikos grupės žmonės. Toks jausmas, kad tie žmonės tik valgo. Pirmas klausimas, kurį išgirsti bendraudamas telefonu: „Ar turi ką valgyti?“ Kūną pasotinti galima duonos kąsniu, bet žmogaus kūnas yra ir sielos buveinė, kuriai neužtenka vien televizoriaus ir telefono. Kaimynai guodžiasi, kad jų 92 metų tėvukas labai blogai jaučiasi, nes jie, anksčiau kas vakarą ateidavę jam palinkėti labos nakties, nustojo tai daryti... Tokioje padėtyje atsidūrė ir slaugos bei globos namuose, vieni gyvenantys senoliai. Vargu, ar jie supranta, kas ta pandemija, bet kad tapo niekam nereikalingi, jaučia visa savo esybe. Neagituoju laužyti Vyriausybės deklaruojamų karantino sąlygų, bet siūlau lanksčiau įvertinti kiekvieno žmogaus situaciją. Turime pakankamai saugos priemonių, žinome saugaus atstumo svarbą, tad tuo pasinaudodami, tikrai galime bent kartkartėmis aplankyti savo senjorus. Artimo meilė, gyvai pasakyti žodžiai veikia kaip imunitetą stiprinantys vaistai...

Angelė RUDŽIANSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt