Susikurkime Velykas širdyse

Angelė Rudžianskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Neišsidūkusi šalčiais žiema visą savaitę draskė vyšnių ir obelų viršūnes. Pakeliu ant kelio nusviestą, jau bundančiais pumpurais aplipusią šaką. Pasidėjusi ant kelių laužau nuo jos mažesnes šakeles. Surenku nuo kelio ir vėjo nudraskytas kadagio uogelėmis aplipusias „puokšteles“. Niekuomet nesu mačiusi tokio stip­raus vėjo – nulaužti kadagio šakelę net ranka sunku. Dedu šakeles į bendrą puokštę – prasiskleidę lapeliai atneš gaivumą į šv. Velykų rimtį.

Šiandienos situacija ypatinga. Nei mūsų seneliai, nei tėvai, nei mes patys dar niekada neturėjome tokios patirties, kai visą Didžiąją savaitę galime ramiai ruoštis gražiausiam ir prasmingiausiam Atgimimui – niekur neskubėdami, savo namuose. Na ir kas, kad dalis mūsų esame rizikos grupėje, kad savo anūkus ir vaikus matysime tik telefono ar kompiuterio ekrane. Viskas, kas daroma, yra mūsų labui...

Prisipažinkime sąžiningai, kad laukdami anūkų ir vaikų, o juos po švenčių išlydėję, ne vienas puolame prie vaistų krepšelio: mūsų pastangos ir ribotos galimybės išbalansuoja kasdienišką vienatvės rimtį. Šiandien nereikia apsimetinėti – viską apgaubianti ramybė skleidžiasi mumyse kaip pumpuro slėpinys ant medžio šakos. Ypač džiaugiuosi už šeimas, kurios švenčių laukia kartu su vaikais: galės kartu melstis, džiaugtis, marginti kiaušinius, gaminti valgį.

Neabejoju, kad kūrybingi žmonės suras įvairiausių būdų, kaip įsitraukti į šventinį šurmulį, kaip pakelti vieni kitiems nuotaiką. Jau ne kartą matėme žmones kalbant, dainuojant, žaidžiant sportinius žaidimus daugiabučių balkonuose. Po Verbų sekmadienio mūsų miestų ir miestelių namų balkonai pražydo spalvingomis verbų puokštėmis. Niekas netrukdo išėjus į balkoną reikiamu metu pasimelsti ar sugiedoti giesmę. Tikriausiai kokiame nors Italijos mieste atsiras kunigas, kuris balkone šv. Velykų rytą atlaikys šv. Mišias, o karantine esantys muzikantai bei dainininkai susitars ir saulei tekant darniai sugros ar sugiedos vieną kitą partiją iš J. S. Bacho „Šv. Velykų oratorijos“. Į bendrą Atgimimo virpesį įsilies ir bažnyčių varpų gaudesys. Viliuosi išgirsti ir savo miestelio šv. Jurgio bažnyčios varpus...

Žmonija per amžių amžius suranda savyje fizinių ir dvasinių jėgų atgimti... Paklaidžiojusi interneto puslapiuose surandu, kad dar dauguma bažnyčių savo tinklalapiuose nurodo Tridienio metu (Didysis ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis) vyksiančių pamaldų bei šv. Mišių laiką... Sunku greitai persitvarkyti. Šiandien prieš mus atsiveria ir naujos tradicijos kūrimo erdvės. Nekantriai laukiu rezultato.

Karantino laikotarpis parodė, kokie esame kūrybingi, optimistiški, empatiški ne tik savo šeimos nariams, bet ir aplinkiniams. Iniciatyvos gimsta ten, kur net nesitikime, nes esame labai skirtingi, kitoniškai matome ir problemos spendimą. Išorinis pasaulis trumpam nuo mūsų atsitraukė, bet savo širdyje turime tokią bažnytėlę, kokią esame susikūrę.

Panašios praktikos nėra nau­jiena. Palaimintoji šv. Faustina buvo labai silpnos sveikatos. Deja, vienuolyne ji nesulaukė didelės sesių vienuolių atjautos. Net vienuolyno vyresnioji, pamačiusi jos celėje mažytį altorėlį, savo ranka jį sugriovė. Nusiminusi Faustina pasiguodė savo nuodėmklausiui ir dvasios tėvui kunigui Mykolui Sopočkai, kuriam Dievas skyrė nepaprastai svarbų vaidmenį – įgyvendinti sesei Faustinai Dievo patikėtą Gailestingumo paveikslo sukūrimo misiją. Išklausęs Faustinos, kunigas patarė jai pasistatyti koplytėlę su altoriumi savo širdyje. „Tai pats tikriausias altorius, prieš kurį suklupusi savo mintyse, tu galėsi melstis, niekieno netrukdoma.“ Panašiai elgėsi ir mūsų tėvai tremtyje, už laisvę kovoję partizanai kalėjimuose bei okupanto aplinkoje gyvenantys žmonės. Šiandien mes savo širdyje galime sukurti altorių Meilei, kuri ves mus į Atgimimą savo viduje, šeimoje, tautoje, ir ateityje saugos nuo visokių dar laukiančių išbandymų. Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja.

Angelė RUDŽIANSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt