Ar reikia valstybės leidimo pokyčius daryti patiems?

Virginija Dambrauskaitė.

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Neseniai atšventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. 30 metų – lašas istorijos vandenyne, tačiau tai – visas vandenynas įvykių, išgyvenimų, emocijų žmonėms, gyvenusiems tame trisdešimtmetyje. Pasaulis pasikeitė, mokslas ir technologijos septynmyliais žingsniais nuskubėjo į priekį, neatpažįstamai pakeisdamos mūsų kasdienybę. Atsirado daugybė įvairių galimybių: keliauti po pasaulį, mokytis, būti verslininku ar laisvu menininku. Lietuvoje šie pokyčiai pasijuto itin ryškiai – ištrūkę iš sovietmečio, mes stačia galvą pasinėrėme į laisvę ir demok­ratiją, valstybės ir jos santvarkos kūrimą. Nepriklausomybė atnešė didelių pokyčių ir neįgaliųjų gyvenime. Pagaliau buvo pripažinta, kad neįgalieji egzistuoja ir prasidėjo ilgas jų kelias į visavertį gyvenimą.

Keletą dienų prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį aš taip pat minėjau sukaktį – 33 metus nevaikštau. Nors prieš 30 metų buvau dar vaikas, bet aiškiai prisimenu, kaip atėjo laisvė ir kaip viskas keitėsi. Galiu palyginti, ką reiškė turėti judėjimo negalią prieš 30, prieš 15 metų ir dabar. Jūs net neįsivaizduojate, koks tai didžiulis skirtumas. Nuo vilties, kad pavyks gauti nors kokį vežimėlį iki galimybės rinktis vežimėlio modelį, gamintoją ir net padangų spalvą. Nuo visiško priklausymo nuo artimųjų iki galimybės mokytis, dirbti ir gyventi savarankiškai. Nuo izoliacijos tarp keturių sienų iki laisvės keliauti po pasaulį. Aš pamenu, kaip su neviltimi ir pavydu žiūrėjau pro langą į kieme linksmai žaidžiančius vaikus, nes pati negalėjau išeiti į lauką. Šiandien bet kada užsinorėjusi galiu savo mašina ar viešuoju transportu nuvažiuoti papietauti į kitame miesto gale esančią mėgstamą kavinukę. Tai labai labai dideli pokyčiai. Bet ar mes juos vertiname?

Atsiradus galimybėms keliauti pamatę, kaip neįgalieji gyvena kitose šalyse, mes irgi užsinorėjome gyventi geriau, kokybiškiau, laisviau. Tai natūralu. Kad mes tokių pokyčių norime čia ir dabar, irgi suprantama, bet, deja, nerealu... Šalys, kuriose neįgalieji gali džiaugtis lygiomis galimybėmis, prieinama aplinka, universaliu dizainu, tokią sistemą ir aplinką kūrė labai ilgai ir ne visiems tai iš pirmo karto pavyko. O kai kuriose šalyse pokyčiai tebevyksta iki šiol. Tik mums iš šalies žiūrint viskas svetur atrodo geriau ir gražiau. Kaip sakoma „Gerai visur, kur mūsų nėra.“

Taigi mes norime gyventi geriau. Atrodytų, šis noras turėtų skatinti veikti, kurti, keisti, tačiau ne – mes tiesiog laukiame, kol kas nors kitas ką nors padarys. Mes, neįgalieji, tarpusavyje prie kavos puodelio ar feisbuke kalbame, kad kas nors dėl vieno ar kito dalyko galėtų ką nors padaryti. Daugiausiai tikimės iš nevyriausybinių organizacijų. O šios, savo ruožtu, tiek tarpusavyje, tiek komisijose, prie apvalių ar kampuotų stalų irgi kalba, kaip gerai būtų, jei pasikeistų tas ar anas. Tai, jų nuomone, turėtų padaryti valstybė. O valstybė... Valstybės valdymas yra labai sudėtingas procesas, sudėtingas finansiškai, teisiškai, biurokratiškai. Valstybės lygmeniu pokyčiai vyksta labai lėtai. Bet ar tikrai viskas priklauso tik nuo politikų? Ar mums reikia valstybės leidimo pokyčius daryti patiems?

Taip, Lietuvos laukia dar labai daug darbo, kad neįgalieji būtų visaverčiai visuomenės nariai ir su pavydu nesižvalgytų į kitas šalis, tačiau nepamirškime, kad per 30 metų įvyko labai daug gerų pokyčių, kuriuos turime vertinti. Tik stebuklai vyksta akimirksniu, o gerovei sukurti reikia laiko ir darbo. Svarbiausia, kad mes kiekvienas turime laisvę veikti, kurti, keisti. O jei prie laisvės pridėsime norą ir ryžtą, tada ir galimybių atsiras. Laisvė suteikia ne tik galimybių, bet ir atsakomybę už save ir savo poelgius. Linkiu mums visiems deramai išnaudoti savo laisvę – būti sąmoningiems ir atsakingiems.

Virginija DAMBRAUSKAITĖ

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt