Sąžinės atmintis

Algimantas Jazdauskas.

Aš – pilietis
Nustatymai

Gyventi – tai nereiškia kvėpuoti, tai reiškia veikti. Ne tas ilgiausiai gyvena, kuriam daugiausia metų, o tas, kuris labiau už kitus jautė gyvenimą. 
/ Žanas Žakas Ruso /

Jausti gyvenimą! Vadinasi, naudingai dirbti sau ir visuomenei, mylėti artimą ir Tėvynę. Tūkstančiai žmonių Sausio 13-ąją tik savo vidinio balso paraginti ėjo ginti Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastatų, nepaisydami pavojaus sveikatai bei gyvybei.

Yra sakoma: kai užgriūna nelaimės, didžiausia paguoda – kad daugeliui žmonių pabunda sąžinė, nes ji įaugusi į kraują, į savumą, stipri tuo, jog neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Miške begrybaudamas paklydo vaikas ar senolis. Nelaimėlių skuba ieškoti ne tik pareigūnai, kariai. Pavojaus aidesys apie paklydėlius pasiekia kaimynus, kaimo bendruomenę, moksleivius, visus geros valios piliečius. Bendra eitis paprastai būna sėkminga.

Neseniai viename laikraštyje perskaičiau malonią istoriją. Daugiabučio namo gyventojai laiptinėje rado skelbimą – esą šalia laukujų durų pagyvenusi moteris pametė 10 eurų. Radusio prašoma atnešti į nurodytą butą varguolei Antaninai. Vienas kaimynas paėmė savo 10 eurų ir pasibeldė į senolės duris. Vos tik pamačiusi geradarį su pinigais, ši labai susijaudino, puolė dėkoti, bet pinigus imti griežtai atsisakė. Pasirodo, kaimynas per porą valandų jau buvo... šeštas, „radęs“ moters dešimtinę.

Kaip mums reikia tokių pranešimų! Apie atjautą, meilę, dvasinį pradą, pagarbą draugui, bet kuriam žmogui.

Turbūt kiekviena valstybė pagrindiniuose įstatymuose įtvirtina savo piliečių teises ir pareigas. Pagrindinių teisių turinys ir jų įgyvendinimo garantijos priklauso nuo visuomenės ir valstybės santvarkos, nuo demokratijos lygio ir būdų jį puoselėti neišvengiant atsakomybės užtikus pažeidimus. Ne ką siauresnis yra piliečių pareigų turinys – nuo būtinybės sąžiningai dirbti iki pa­reigos nuo priešų ginti Tėvynę.

Sąžiningai dirbti! O kas yra sąžinė? Tai dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas. Dorovės lygis priklauso nuo auk­lėjimo mokykloje, tėvų pastangų. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų – nuo pastabos dėl ne vietoje numestos šiukšlės, nuo sudrausminimo už pasijuokimą iš neįgalaus draugo ar kaimyno...

Dabar kai kurie teršėjai, išsigandę baudžiamosios atsakomybės, atgailauja, atsiprašinėja, kupini pažadų atlyginti gamtai padarytą skriaudą. Tačiau ne tik teisėtvarka, bet visi doringi piliečiai klausia: kodėl per savo godumą jie prarado sąžinę?

Deja, dvasios skurdžiai ne tik pamary buvo įsiveisę. O kiek tų, kurie paslaptingai krauna milijonus, bet nuo mokesčių stengiasi išsisukti. Keisčiausia, kad per daugelį Nepriklausomybės metų kontroliuojančios įstaigos taip ir nesugebėjo godūnams kaip reikiant trinktelėti per nagus. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje už mokesčių nuslėpimą mėnesiui, pusmečiui atsidursi belangėje. Mūsų Lietuvėlėje sukčiams dažniausiai tik mušama per kišenę. Tad tokie trukt už vadžių ir vėl iš pradžių.

Girdėjau tokį anekdotą: „Skelbimas laikraštyje: brangiai nuomoju valkatos stiliaus drabužius ir automobilį „Zaporožec“ vizitams į mokesčių inspekciją deklaruoti pajamų.“

Nejuokaujant galima teigti, kad yra atvejų, kai viena apsimetėlio ranka prašo valdžios sušelpti, o kita grūda užantin nuo mūsų nusuktus šlamančius banknotus. Goduoliams sąžinės atmintis – kaip važiavimas priešpriešiais vienos krypties eismo keliu.

Algimantas JAZDAUSKAS

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt