Dar kartą apie stigmos ženklą

Aš – pilietis
Nustatymai

* * *

Sirgdami bet kokia sunkia liga, susiduriame ir su psichikos problemomis. Tai stigmos žymė, kurios įveikti žmonės dar nelabai įstengia. Labai svarbu, ką kiti pasakys.

Mano a.a. tėvas sirgo tuberkulioze. Ši liga nė kiek nedidino mūsų šeimos prestižo. Buvo manoma, kad tai labai neturtingų žmonių liga. Kai prisimenu tuos pokario metus, man sunku būtų išvardinti, kas iš tuometinių mano aplinkos žmonių iš viso Kaišiadorių miestelio gyveno turtingai (pagal dabartinį supratimą). Visi buvo susispaudę, daug kas vienoje lovoje miegojo ne iš meilės, o iš būtiny-bės. Ir tos lovos dažnai buvo viengulės. Butuose nebuvo kanalizacijos ir jokių patogumų.

Žmonės tokie yra – vis tiek buvo linkę sluoksniuotis, nes kažkam labai norėjosi būti reikšmingesniam. Bloga liga kaip tik ir būdavo vienas iš tos hierarchijos požymių, tarsi stigmos ženklas. Tu sergi – tu blogesnis. Geriausiai būtų, kad ją slėptum, kad niekas apie tai nesužinotų. Kitaip tavęs ims vengti, bijoti. Štai šitas valgo už vieno stalo – galime apsikrėsti. Nežiūrint į tai, kad aš gal kokius penkerius metus labai nepatogiai miegojau su savo sergančiu tėvu, tuberkulioze nesusirgau. Atvirkščiai – jos požymių turėdavo vaikai, kurių šeimose niekas šia liga nesirgo.

Stigmos ženklas vis vien kabojo virš mūsų šeimos ir tai visai nedidino mano pasitikėjimo savimi. Vėliau man teko įveikti kur kas sunkesnės ligos neigimą. Alkoholizmo stigmos žymė ir dabar daugumai ja sergančių trukdo pasveikti.

Yra įvairiausių nuomonių apie žmonių, sergančių kokia nors sunkia lėtine liga, savigalbos grupes. Yra problemų, kurias drąsiai galima išspręsti būtent dalyvaujant tokių grupių veikloje. Pavyzdžiui, tau reikia psichologinės pagalbos? Sakai, mokėti psichologui per brangu? Ateik į savigalbos grupę ir rasi gal kokius 15 psichologų, kurie nuoširdžiai su tavimi dalinsis savo ligos ir sveikimo, sveiko gyvenimo būdo patirtimi – nemokamai, ir, ko gero, jų konsultacijos bus naudingesnės negu mokamų specialistų. Jie paaiškins, kad su tavo liga galima dar ilgai ir laimingai gyventi, tereikia išmokti džiaugtis šia diena. Vakaruose, ypač JAV, labai efektyviai suteikia pagalbą dešimtys įvairiomis ligomis sergančiųjų savigalbos grupių.

Būčiau nerašęs šio straipsnio, jeigu prie visų mano ligų puokštės nebūtų dar prisidėjusi ir cuk­raligė. Mano žinios apie šią ligą ir dabar ribotos. Iš praktikos žinau, kad visai nekenkia pasidalyti patirtimi su žmonėmis, kurie jau seniai serga. Tai pasitvirtino ne vienos ligos atveju. Viskas priklauso tik nuo entuziazmo, nuo noro padėti ir gauti tą pagalbą iš likimo draugų.

Būtent pagal tokią metodiką galėtų veikti ir Kaišiadorių diabeto klubas „Likimas“. Atė­jau, mane nuoširdžiai priėmė, netgi, pasakyčiau, apsidžiaugė. Žmonių buvo nepilnos dvi dešimtys kartu su svečiais. Pagalvojau, gal Kaišiadoryse mažai kas serga šia labai sunkia liga, tik šios kelios moterys ir gal keturi vyrai. Gerai būtų. Ko gero, ligonių yra labai daug, gal net keturženkliai skaičiai susidarys. Mes taip entuziastingai vejamės Vakarų pasaulį, bet esame konservatyvesni nei pirmykščiai žmonės. Jie turėjo taikyti naujoves, nes norėjo išlikti, bet juk ir mes norime ilgiau, gražiau ir linksmiau gyventi, kad nieko neskaudėtų arba kad skaudėtų mažiau. Kaip tai pasiekti? Išeitis yra: reikia bendrauti, dalytis savo skausmu, patirtimi ir noru sveikti. Tik turintys tokių pačių problemų žmonės jus atidžiai ir noriai išklausys, paaiškins, atjaus ir padės. Jeigu aš būčiau neturėjęs tokios patirties, gal jau seniai nebebūčiau čia, su jumis. Kol kas aš čia, ir labai esu dėkingas visiems už prasmingą savo gyvenimo periodą...

Jonas KATKEVIČIUS

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt